 |
 |
||||||||||
|
|||||||||||
|
1992-05-27 ant namo (A. Mickevičiaus g. 45) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1939–1944 m. gyveno kompozitorius, pianistas, muzikologas Vladas Jakubėnas. Mirė 1976 m. Čikagoje“ (skulpt. Stasys Žirgulis; Kauno m. mero 1992 05 26 potv. Nr. 417-v.) Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą: 1. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas. 2. Šernaitė, Kristina. Vladas Jakubėnas // Tarp knygų. – 2004, Nr. 5, p. 29–36. 3. Vaitiekūnaitė, Ramutė. Į Lietuvą, prie savo šaknų // Kauno tiesa. – 1992, geg. 30, p. 4. 4. Vladui Jakubėnui atminti // Kauno laikas. – 1992, geg. 30, p. 2.
Kūryba Rašė ir publikavo eilėraščius, daugelio straipsnių dailės ir kultūros klausimais respublikos ir užsienio spaudoje autorius. Atkūrė kelis bajorų herbus, dalyvavo Lietuvos herbo konkurse (II premija). Sukūrė kelis šimtus monumentaliosios, daugiafigūrinės ir portretinės skulptūros darbų. Vienas įžymiausių „leninianos“ kūrėjų Lietuvoje. Realistiniai kūriniai pasižymi kompozicijos, plastinių formų įvairove, psichologinės charakteristikos tikslumu, medžiagos (bronza, marmuras, granitas) savybių išryškinimu. [2] Nuo 1951 m. dailės parodų Vilniuje, Biržuose, Maskvoje (Rusija), Helsinkyje (Suomija), Sofijoje (Bulgarija), Belgrade (Jugoslavija), Vienoje (Austrija), Rygoje (Latvija), Pekine (Kinija) ir kt. dalyvis. Kūriniai Memorialinis muziejus gimtuosiuose Žeimiuose; paminklas 1200 gvardiečių. Karaliaučius, su J. Mikėnu, 1945 m.; 1863 m. valstiečių sukilimas Lietuvoje; 1956 m. Leninas ir Vincas Kapsukas Poronine, Vilnius, Antakalnis, 1957 m., pastatytas 1979 m., dabar – Grūto parke; Gediminas, 1985 m.; Leninas, Jonava, dabar – Grūto parkas. Paminklinės skulptūros Kristijonas Donelaitis, Vilniaus universitetas, 1963 m.; Jokūbas Smuškevičius. Rokiškis, 1969 m.; Vilius Kudaba. Švenčionys, 1972 m.; Julius Janonis, Biržai, 1976 m.; Pranas Gudynas, 1982 m.; Juozas Gruodis, Kaunas, 1985 m.; Motina, Aukštųjų Šančių karių kapinės, Kaunas, 1985 m.; paminklinis akmuo Stanislovui Rapolioniui Šalčininkų rajone, 1986 m.; Palaimintasis Jurgis Matulaitis, Vilniaus arkikatedra, 1991 m.; Paminklas žuvusiems partizanams ir tremtiniams, Žeimiai, 1993 m.; Abraomas Kulvietis, Jonava, 2009 m. Antkapiniai paminklai Leonas Prūseika, Čikaga, 1962 m.; Romanas Žebenka. Baisogala, 1968 m.; Stasys Krasauskas, Vilnius, 1986 m. Portretai Mano draugai. Ciklas, 1954–1955 m.; Juozas Gruodis, 1960 m.; Jonas Kubilius, 1963 m.; Karlas Marksas, 1963 m.; Vytautas Mackevičius, 1972 m.; Lietuvių raštijos ir grožinės literatūros pradininkai. Ciklas, 1976–1979 m.; Vytautas Jonynas, 1980 m.; Vytautas Kalinauskas, 1986 m.; Valdas Adamkus, 1992 m.; Vilniaus universiteto garbės daktarai. Ciklas, 1992–1996 m.; Frank Zappa, 1995 m.; Saulius Sondeckis, 1998 m. Įvertinimai 1963 m. LTSR nusipelnęs meno veikėjas; 1976 m. LSRS liaudies dailininkas; 1977 m. LSSR valstybinė premija už K. Donelaičio skulptūrą; 1986 m. Tautų draugystės ordinas; 2000 m. rugpjūčio 4 d. Jonavos rajono garbės pilietis; 2011 m. liepos 28 d. Biržų rajono garbės pilietis; 2018 m. atidarytas memorialinis muziejus Žeimiuose. Daugiau informacijos rasite: https://www.respublika.lt/lt/naujienos/kultura/kulturos_naujienos/mire_skulptorius_konstantinas_bogdanas/ https://www.lrt.lt/tema/konstantinas-bogdanas http://leidykla.vda.lt/lt/leidinys//konstantinas-bogdanas http://mokslolietuva.lt/2013/10/tautiskumo-motyvai-skulptoriaus-konstantino-bogdano-kuryboje/ https://www.delfi.lt/gyvenimas/namai/konstantinas-bogdanas-bronzinis-metrastininkas.d?id=4780724 https://www.birzai.lt/index.php?531422478
Nuo 1958 m. V. Brėdikis – Lietuvos architektų sąjungos narys, buvęs Lietuvos architektų sąjungos valdybos ir jos komisijų narys, Lietuvos architektų sąjungos atstovas Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų komitete. 1988–1989 m. – Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio Seimo narys ir Vilniaus Tarybos narys. Lietuvos mokslo tarybos ekspertas. VDA Senato narys. Dalyvavo Lietuvos kultūros fondo veikloje. Nuo 1991 m. – Tautos namų santaros tarybos narys. Biržiečių klubo „Krivulė“ narys, žūklės klubo „Merkys“ narys ir „Žuvininkų sąjungos“ valdybos narys. Daugiau informacijos rasite: http://archmuziejus.lt/lt/biografijos/vytautas-bredikis/ http://www.yrasalis.lt/desimt/inzinieriai/prof-vytautas-bredikis/ https://www.youtube.com/watch?v=ioSNS7dGkO0
Susipažinti su Algirdo Petrulio gyvenimu ir kūryba galima Biržų krašto muziejaus „Sėla“ Vabalninko filiale. Nemažai informacijos pateikta ant gyvos atminties sienos istorinėje ekspozicijoje. Apie Algirdą Petrulį išsamesnės informacijos rasite: https://lt.wikipedia.org/wiki/Algirdas_Petrulis https://lietuvai.lt/wiki/Algirdas_Petrulis https://www.bernardinai.lt/2010-01-25-mire-dailininkas-algirdas-petrulis/ https://www.bernardinai.lt/algirdas-petrulis-tapyba-tarsi-spalvu-muzika/ http://www.mmcentras.lt/autoriai/algirdas-petrulis/469 https://www.youtube.com/watch?v=PnUf2t8XKwA https://www.tartle.lt/lt/autoriai.html?author=19494 http://www.siaure.lt/article/articleview/12929/1/283
P. Rauduvė daugiausia kūrė linoraižinio, medžio raižinio technika. Iliustravo knygų: J. Janonio „Raštai“ (1945 m.), A. Venclovos „Medis ir jo atžalos“ (1947 m.), A. Baranausko „Anykščių šilelis“ (1949 m.), E. Mieželaičio „Svetimi akmenys“ (1957 m.), „Žvaigždžių papėdė“ (1959 m.). Sukūrė kaimo ir miesto peizažų („Ganykloje“, 1943 m.; „Palangoje prie Birutės kalno“, 1957 m.; „Vilniaus Antakalnis“, 1964 m.; „Neringa“, 1971–1977 m.), Zodiako ženklų ciklo estampų (1943–1944 m.), ekslibrisų (B. Uoginto, 1963 m.; K. Lazdausko, 1968 m.; V. Mikėnienės, 1969 m.), plakatų. Kūrybai būdinga preciziškas realistinis piešinys, dekoratyvumas, detalizuota kompozicija, įvairių štrichų deriniai. Taip pat parašė straipsnių apie dailę, parengė leidinių. Nuo 1937 m. dalyvavo parodose. Kūrinių yra Lietuvos dailės muziejuje, Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, Vilniaus universiteto bibliotekos Grafikos kabinete, Lietuvių literatūros ir meno archyve, Biržų krašto muziejuje „Sėla“. 2012 metais buvo išleistas albumas „Petras Rauduvė. Grafika: Kūrybos retrospektyva 1932–1993”. Sudarytoja Regina Urbonienė. Albumas supažindina su gausia ir įvairiapusiška dailininko grafine kūryba, pradedant iki šiol mažai tyrinėtu ankstyvuoju dailininko kūrybiniu laikotarpiu, jo karo ir pokario metų dailininko – knygų iliustruotojo veikla, išryškina geriausius dailininko, peizažo žanro puoselėtojo lietuvių grafikoje, bruožus. Atspindėtas ir dailininko taip mėgtas ekslibriso žanras, pristatomi išlikę taikomosios grafikos pavyzdžiai. Leidinį papildo gausi iki šiol nepublikuota dokumentinė medžiaga iš Lietuvos literatūros ir meno bei dailininko šeimos archyvų. Autentiškumo ir unikalumo šiam leidiniui suteikia dailininką pažinojusių draugų, kolegų ir šeimos narių atsiminimų pluoštelis (V. Aliulio, M. Karčiausko, V. Jurėnienės, I. Žemaitytės-Geniušienės ir kt.). Įvairesnės informacijos apie grafiką Petrą Rauduvę rasite: http://www.museums.lt/Zurnalas/2004-4/rinkiniai_seibutis.htm http://www.siaure.lt/article/articleview/10031/1/286 http://www.ldsajunga.lt/Grafikos_ir_piesiniu_kolekcija-151 https://www.respublika.lt/lt/naujienos/kultura/kulturos_naujienos/kuklus_zmogus_petras_rauduve/ https://www.7md.lt/daile/2012-11-16/PETRAS-RAUDUVE-GRAFIKA-1932-1993-M-KURYBA https://www.limis.lt/paieska/perziura/-/exhibit/preview/20000015291699?s_id=e2bdiqGVngUiKihS&s_ind=1771&valuable_type=ARCHYVAS http://www.siaure.lt/article/articleview/10031/1/286
1946–1949 m. dėstė Kauno konservatorijoje, nuo 1949 m. iki mirties – LSSR konservatorijoje Vilniuje. 1949–1950 m. Solinio dainavimo ir choro dirigavimo fakulteto dekanas, 1951–1961 m. Operinio parengimo katedros vedėjas, 1959–1961 m. direktoriaus pavaduotojas mokymo reikalams, 1962–1964 m. Choro dirigavimo katedros vedėjas, ilgametis choro studijos vadovas ir dirigavimo dėstytojas, nuo 1951 m. docentas, nuo 1965 m. profesorius. 1957–1959 m. dėstė ir Vilniaus pedagoginio instituto Muzikos katedroje. Aukštosiose mokyklose išugdė būrį choro dirigentų. 1961 m. įkūrė Respublikinį muzikos mokytojų mišrųjį chorą ir buvo jo meno vadovas bei vyr. dirigentas. Choras padėjo pakelti kvalifikaciją daugeliui Lietuvos mokyklų muzikos mokytojų-chorvedžių, surengė koncertų Lietuvos miestuose ir miesteliuose. A. Budriūnas buvo tarpukario Lietuvos įvairių organizacijų dainų švenčių dirigentas, pokario metų respublikinių dainų švenčių konsultantas, Vilniaus miesto chorvedžių tarybos narys ir dainų švenčių dirigentas, 1964 m. I-osios respublikinės moksleivių dainų šventės meno vadovas ir vyr. dirigentas, chorų apžiūrų ir konkursų komisijų pirmininkas arba narys, valstybinių egzaminų komisijų pirmininkas ir narys, Lietuvos kompozitorių sąjungos narys. Parašė straipsnių choro meno interpretavimo klausimais ir chorų koncertų recenzijų, muzikos vadovėlį bendrojo lavinimo mokyklos VIII klasei (1960 m.). Sukūrė vokalinių ir instrumentinių kūrinių, harmonizavo lietuvių liaudies dainų chorams, parašė keletą giesmių. Minėtinos sudėtingesnės dainos mišriajam chorui: „Jau išskrenda paukščiai klajūnai“, „Ruduo“, „Vilnius“, „Parugy“, „Nuo aukšto kalno“, giesmė „Ei, kelkitės“. Populiarios buvo dainos moterų chorui: „Našlaitėlės naktis“, „Nemunas“, „Rytmečio žemė“, „Koks ten lengvas poilsėlis“, „Geltieji lineliai“, „Nuo aukšto kalno“.Vyrų chorui: „Lopšinė“, „Žvejai“ ir baladė „Vyrų dalia“. Vaikų chorai pamėgo jo dainas „Rudenėlis“, „Ąžuoliukai“, „Išeik, tėveli, žalian sodelin“, „Riedėkit, gintarėliai“ ir kt. Parašė dainelių ir patiems mažiesiems dainininkams: „Žemuogėlės, „Neužmirštuolės“, „Keturi“, „Pirmasis dantukas“ ir kt. Parašė straipsnių choro meno interpretavimo klausimais ir chorų koncertų recenzijų, muzikos vadovėlį bendrojo lavinimo mokyklos VIII klasei (1960 m.). Sukūrė vokalinių ir instrumentinių kūrinių, harmonizavo lietuvių liaudies dainų chorams, parašė keletą giesmių. Su žmona Kotryna išaugino du sūnus: Algimantas Budriūnas – inžinierius, Aloyzas Ramunis Budriūnas – botanikas, gamtos mokslų daktaras. 1955 m. jam suteiktas LTSR nusipelniusio artisto, 1962 m. – liaudies artisto vardas. Bronius Budriūnas – lietuvių kompozitorius, choro dirigentas, vargonininkas, pedagogas. Gimė 1909 m. liepos 29 d. Pabiržėje, mirė 1994 m. spalio 11 d. Los Andžele, JAV. Palaikai pervežti į Vilnių ir 1996 m. gegužės 11 d. palaidoti Antakalnio kapinėse). Pirmasis muzikos mokytojas buvo Pabiržės vargonininkas J. Klastauskas. 1925–1938 m. Kauno muzikos mokykloje ir konservatorijoje vargonuoti mokėsi pas Juozą Naujalį, kapelmeisterio meno – pas Emeriką Gailevičių, diriguoti – pas Julių Štarką, kompozicijos – pas Juozą Gruodį. Studijuodamas intensyviai dirbo. 1928–1934 m. buvo Kauno karo ligoninės vargonininkas, 1933–1935 m. – Kauno moterų dailės darbų mokyklos, 1935–1936 m. – Kaišiadorių gimnazijos, 1936–1938 m. – Kauno 4-osios gimnazijos mokytojas ir chorų vadovas. Su pastarosios gimnazijos choru 1937 ir 1938 m. Kauno apygardos gimnazijų chorų varžybose laimėjo pirmąsias vietas, o 1938 m. visos Lietuvos mokyklų chorų varžybose pelnė pirmąją vietą ir aukso medalį. 1938 m. dainų šventėje Ukmergėje dirigavo jungtiniam chorui. 1938–1940 m. buvo Dotnuvos žemės ūkio akademijos muzikos lektorius, choro vadovas ir vargonininkas. 1940–1941 m. – Vilniaus filharmonijos mišriojo choro meno vadovas ir vyr. dirigentas. Per pusmetį chorą išmokė nemažai lietuvių ir užsienio kompozitorių kūrinių, surengė koncertų Vilniuje, Kaune, Panevėžyje, Kėdainiuose, Tauragėje, Telšiuose. 1941–1944 m. – Vilniaus muzikos mokyklos mokytojas ir Vilniaus Šv. Jono bažnyčios vargonininkas bei choro vadovas. 1942–1944 m. – Vilniaus operos vyr. chormeisteris. Parengė L. van Beethoveno Devintąją simfoniją ir W. A. Mozarto „Requiem“, chorus iš G. Verdi , G. Puccini, G. Rossini ir Ch. Gounod operų. Prisidėjo prie žurnalo „Muzikos barai“ organizavimo ir buvo jo administratorius. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, bažnytinės muzikos mokėsi Regensburge pas F. X. Haberlį, kompozicijos Stuttgarte pas G. V. Albrechtą, dirigavimo pas Jeronimą Kačinską. 1944–1945 m. buvo Regensburgo vokiečių parapijos vargonininkas, o Šv. Juozapo bažnyčioje subūrė chorą. 1945–1948 m. Scheinfelde vadovavo Lietuvių meno kolektyvo chorui, kuris per trejus metus surengė apie 70 koncertų didžiosiose pabėgėlių stovyklose, dainavo per radiją, dalyvavo tautiniuose renginiuose. Choro koncertų programose buvo ir sudėtingų kūrinių: Juozo Gruodžio „Žiema“ ir „Žvejai“, Vlado Jakubėno „Ko žilas ožys bliovė“, Jeronimo Kačinsko „Beržas“, Juozo Naujalio „Vasaros naktys“, Česlovo Sasnausko „Užmigo žemė“, Vaidilučių choras iš Miko Petrausko operos „Birutė“, „Kelkim taures“ iš Stasio Šimkaus operos „Pagirėnai“ ir kt. Tremtyje suorganizavo muzikos kursus ir turėjo apie 30 mokinių. 1946 m. Würzburge suorganizavo dainų šventę ir buvo vyr. dirigentas. 1946 m. Regensburge dalyvavo Lietuvių katalikų muzikos darbuotojų suvažiavime ir buvo išrinktas į Lietuvių katalikų tremtinių bažnytinės muzikos komisiją. 1949 m. atvyko į JAV. Iki 1951 m. buvo Lietuvių radijo klubo „Balsas“ Detroite, MI, choro, vyrų kvarteto ir okteto, moterų seksteto bei solistų vadovas, vargonininkavo ir vadovavo chorui „Regina Pacis“ Our Lady of Peace parapijoje. Nuo 1953 m. Šv. Kazimiero lietuvių parapijos vargonininkas ir mišriojo choro (70–80 dalyvių) vadovas Los Angeles. Choro repertuare buvo apie 100 įvairių kūrinių: giesmių, dainų, mišių, kantatų ir ištraukų iš operų. Su choru ir solistais atliko savo kantatas „Tėviškės namai“, „Lietuvos šviesos keliu“ ir „Gintaro krašto baladė“, Stasio Šimkaus kantatą „Atsisveikinimas su tėvyne“, Th. Dubois oratoriją „Septyni Kristaus žodžiai“ ir kt. Choras dalyvavo televizijos laidose, JAV ir Kanados lietuvių dainų šventėse Čikagoje ir Toronte, talkino kuriant filmą apie lietuviškas dainas ir šokius, į plokšteles įdainavo per 30 dainų ir giesmių, taip pat B. Budriūno kantatą „Tėviškės namai“ ir Th. Dubois oratoriją „Septyni Kristaus žodžiai“ (1962 m.). Su chorais, vokaliniais ansambliais bei solistais išleido 12 plokštelių. B. Budriūnas vadovavo Pater Noster gimnazijos ir Šv. Trimitų bažnyčios chorams, buvo Aušros lituanistinės mokyklos Detroite ir Šv. Kazimiero parapijos lituanistinės mokyklos Los Angeles muzikos mokytojas ir vaikų chorų vadovas. 1953 m. įkūrė fortepijono ir dainavimo studiją, kurioje išugdė daug gerų muzikantų. Buvo JAV ir Kanados lietuvių 1956, 1961, 1966, 1971 ir 1978 m. dainų švenčių dirigentas Čikagoje ir Toronte, 1974 m. Australijos lietuvių dainų šventės dirigentas Adelaidėje. ALRK Vargonininkų sąjungos 50-mečio (1962 m. birželio 3 d.) jubiliejinio koncerto garbės dirigentas. 1970 dalyvavo Latvijos dainų šventėje, 1975, 1977 ir 1985 m. lankėsi Lietuvoje, dalyvavo dainų šventėse. B. Budriūnas žinomas kompozitorius. Sukūrė 5 kantatas: „Tėviškės namai“, „Gintaro krašto baladė“, „Lietuvos šviesos keliu“, „Tu Vilniuj pasilik, valdove“, „Per pasaulį keliauja žmogus“, operetę „Sidabrinė daina“, Mišias Šv. Kazimiero garbei (apdovanotos žurnalo „Laiškai lietuviams“ konkurso premija). Išpopuliarėjo jo dainos „O, Nemune“ (1948 m. ALRK Vargonininkų sąjungos surengtame kūrinių konkurse laimėjo antrąją premiją), „Mano protėvių žemė“, „Tykiai, tykiai Nemunėlis teka“, „Šauksmas“, „Išauš pavasaris“, „Mūsų žemė Lietuva“ ir kt. Sukūrė daug giesmių, kūrinių fortepijonui, smuikui, Raudą styginių kvartetui, simfoninę poemą ir kt. Jo dainos ir kantatos trylika kartų buvo atliktos JAV ir Kanados bei Australijos lietuvių dainų šventėse. Kantata „Tu Vilniuj pasilik, valdove“, 1992 m. pirmą kartą atlikta Kaune ir Klaipėdoje, o 1996 m. ir Vilniuje. Išleista per 100 įvairių kūrinių – apie 70 išeivijoje (dalis jų įrašyta į plokšteles). JAV buvo įkurtas specialus fondas jo kūriniams leisti. Nuo 1949 m. buvo ALRK Vargonininkų sąjungos narys, 1956 m. išrinktas Centro valdybos vicepirmininku. 1985 apdovanotas LB Kultūros tarybos muzikos premija, paminėtas amerikiečių, vokiečių, latvių ir lietuvių enciklopedijose bei žinynuose. 1988 m. Rūta Kleva Vidžiūnienė parengė ir išleido knygą „Kompozitorius Bronius Budriūnas“. Lina Dumbliauskaitė yra parengusi ir 2011 m. išleidusi knygą „Muzikai broliai Budriūnai. Gyvenimo vingiai, kūryba, kultūrinė visuomeninė veikla“. Daugiau informacijos apie brolius Motiejų, Antaną ir Bronių Budriūnus rasite: https://www.muzikusajunga.lt/zurnalas/muzikos-barai-269/75-eri-kai-broliai-budriunai-naujo-baro-emesi http://musu.skrastas.lt/?data=2018-09-25&id=1537793002&pried=2018-09-25 http://kelmes.krastas.lt/?data=2019-05-28&id=1559026950&pried=2019-05-28 https://www.choras.lt/index.php/prisimenant-mokytoja-antana-budriuna/ http://www.aidai.eu/index.php?option=com_content&view=article&id=4487:mi&catid=285:196910&Itemid=324 http://www.xxiamzius.lt/numeriai/2009/12/09/atmi_03.html https://www.delfi.lt/kultura/naujienos/birzu-festivalyje-rudeniskai-spalvinga-lietuviskos-chorines-muzikos-palete.d?id=75855215 https://www.7md.lt/archyvas.php?leid_id=733&str_id=6583 https://www.muzikusajunga.lt/nariai/bronius-budriunas https://blog.lnb.lt/lituanistika/tag/bronius-budriunas/ 
Petro Kalpoko (1880–1945) autoportretai ir nuotrauka Biržų krašto muziejaus „Sėla“ fondų nuotraukos Dailininkas tapytojas, profesorius Petras Kalpokas gimė 1880 m. kovo 31 d. Miškinės vienkiemyje, Kvetkų valsčiuje. Mokėsi Mintaujos, vėliau – Rygos gimnazijose, 1898–1900 m. – Odesos dailės mokykloje. 1900 m. grįžo į Lietuvą. Nuo 1905 m. dalyvavo parodose. Tapė peizažus, buitines kompozicijas, portretus. Studijavo tapybą A. Ažbės mokykloje Miunchene. 1908–1912 m. gyveno Vengrijoje, Šveicarijoje. Apie 1909 m. grįžo į Lietuvą, kurį laiką gyveno Kvetkuose. 1914 m. apsigyveno netoli Lokarno (Šveicarija), 1915 m. persikėlė į Italiją, vertėsi atsitiktiniais darbais, tapė. 1920 m., po 20 metų klajonių, grįžo į Lietuvą. 1921 m. pradėjo dėstyti Justino Vienožinskio įsteigtuose piešimo kursuose. 1922 m. įsikūrusioje Kauno meno mokykloje dėstė piešimą ir tapybos technologiją. 1928 m. surengė didelę personalinę parodą Kaune. Ta proga Lietuvių dailės draugija išleido „Petro Kalpoko apžvalginės parodos katalogą“. 1929–1940 m. vadovavo Tapybos studijai, dėstė piešimą, freską ir mozaiką. 1930 m. išleido „Tapybos technikos vadovėlį“. 1941–1945 m. dėstė tapybą Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute. 1945 m. tapo profesoriumi. Jo mokiniai: Marija Cvirkienė, V. Palaima, V. Mackevičius, Irena Trečiokaitė-Žebenkienė ir kt. Įžymiausi darbai: „Šveicarijos peizažas“ (1915 m.), „Rudenį“ (1921 m.), „Vakaras“ (1926 m.), „Laiptai Tivolyje“ (1927 m.), „Palangos kurpius“ (1930 m.), „Alkoholikas“ (1935 m.), „Autoportretas“ (1939 m.), kalbininko Jono Jablonskio, pedagogo Jurgio Talmanto (1939 m.), Olgos Dubeneckienės portretai. „Metropolio“ restorano užsakymu reprezentacijų salei 1921 m. nutapė drobę su trijų Didžiųjų kunigaikščių: Gedimino, Kęstučio ir Vytauto portretais. Juozo Tumo-Vaižganto pakviestas, Vytauto bažnyčiai sukūrė dvi didžiules drobes: „Vytauto Didžiojo padėka Šv. Mergelei Marijai po Vorkslos mūšio“ (1921 m.) ir „Pieta“ (1927 m.). Arkikatedros bazilikos koplyčią papuošė jo drobė „Šv. Zita“. Kartu su sūnumi P. Kalpokas išdekoravo Kauno centrinio pašto salės operacijų langelius lietuviškų pašto ženklų atvaizdais. Su J. Januliu, V. Didžioku, O. Dubeneckiene sukūrė 20 figūrinių kompozicijų plafoną Kauno banko rūmuose, 1938–1939 m. nutapė 3 pano „Rytas“, „Žvejai“, „Pramoninio Lietuvos kaimo peizažas“ Kretingos banko rūmams. Piešė karikatūras, iliustravo knygas, kūrė plakatus, dekoracijas kai kuriems Valstybės teatro spektakliams. 1938 m. Pramonės, prekybos ir amatų rūmams sukūrė monumentalias freskas: „Sielininkai“, „Kanklininkas“, „Darbas“. Nemaža dalis jo kūrinių saugoma M. K. Čiurlionio dailės galerijoje Kaune. P. Kalpokas mirė 1945 m. Kaune. Palaidotas Petrašiūnų kapinėse. 1946 m. pastatytas antkapinis paminklas (dail. Rimtas Kalpokas). Daugiau informacijos rasite: http://8diena.lt/2018/12/05/realizmo-patriarchas-lietuvos-daileje-petras-kalpokas/ https://www.lrytas.lt/kultura/daile/2020/06/20/news/dingusiais-laikyti-petro-kalpoko-paveikslai-brangiausi-lietuvoje-15336911/ https://www.keliuociucentras.rvb.lt/lt/krasto-kureju-puslapis/petras-kalpokas https://www.kretvb.lt/personalijos/kalpokas-petras/ http://www.aidai.eu/index.php?option=com_content&view=article&id=6198:li&catid=374:9-lapkritis&Itemid=424 https://www.vle.lt/straipsnis/petras-kalpokas/ http://www.ldsajunga.lt/Tapybos_ir_akvareles_kolekcija-282
Algirdas Butkevičius 2014-05-20 „Šiaurės rytai“ Taip buvo vadinamas Algirdas Ločeris. Šitaip pavadinta ir akordeono muzikos kompaktinė plokštelė, kurioje įrašyti 27 restauruoti, iš Lietuvos radijo archyvo imti, 1953 – 1972 metais jo groti muzikiniai įrašai. Biržiečiai, išgirdę Ločerio pavardę, dažniausiai pagalvoja apie garsųjį Biržų fotografą Petrą Ločerį, o ne jo talentingus vaikus: vyriausiąjį sūnų Vytautą (ekonomistą, stendinio šaudymo meistrą, nusipelniusį sporto trenerį), vidurinį Algirdą ir jaunesnįjį, dailininku tapusį Laimutį. Jauniausioji iš Petro Ločerio vaikų – dukra Alma Ločerytė, taip pat gimusi Biržuose, - Rašytojų sąjungos narė, vertėja, už nuopelnus skleidžiant ir puoselėjant Lietuvos kultūrą Norvegijoje apdovanota „Lietuvos tūkstantmečio žvaigžde“. Algirdas gimė 1926 metų gegužės 2 dieną Biržuose. Tikriausiai iš tėvo, puikiai iš klausos skambinusio gitara, paveldėjo polinkį muzikai. Dar vaikas būdamas susižavėjo akordeonu, kurį iš Prancūzijos buvo parsivežęs biržietis siuvėjas Kučiauskas. Tėvas, matydamas sūnaus gabumus muzikai, dviračiu iš Pasvalio jam atvežė mažą, 14 bosų akordeoną. Pirmasis Algirdo muzikos mokytojas Biržų gimnazijoje buvo Kazimieras Linkevičius, smuikininkas, baigęs Klaipėdos muzikos mokyklą. Jis supažindino būsimąjį armonikos virtuozą ne tik su muzikos pradmenimis, bet ir mokė jį groti fortepijonu. Tikriausiai tuomet Petras Ločeris savo trims sūnums nupirko pianiną, kurį, pavadintą „Birutės“ vardu, po daugelio metų „Sėlos“ muziejui padovanos Algirdo Ločerio anūkė, kompozitoriaus Vido Ločerio dukra Marija Ločerytė – Šilževičienė. Skaitydamas fortepijono gaidas, Algirdas akordeonu mokėsi groti savarankiškai. Netrukus abu su tėvu jau grojo vestuvėse. O 1942 metais jo atliekama muzika, sulaukusi puikių klausytojų vertinimų, pirmąsyk nuskambėjo per Kauno radiją. Gabų jauną akordeonininką pakviečia akompanuoti „Linksmaisiais broliais“ pasivadinę, visoje Lietuvoje su pasisekimu koncertuojantys dramos aktoriai Juozas Siparis, Viktoras Dineika ir Jurgis Petrauskas. Karo metais natų akordeonui Algirdas gaudavo iš vokiečių karių. Kartą natų jam parūpinęs taip pat akordeonu puikiai grojęs vyresnysis brolis Vytautas. Jis parašė prašymą vienai austrų firmai, pardavinėjusiai kūrinių akordeonui natas. Kartu su prašymu nusiuntęs lašinių, jis netrukus iš Vienos sulaukė pluošto natų sąsiuvinių, kurie pradžiugino jaunąjį muzikantą. 1944 metais Algirdas tapo Panevėžio dramos teatro akompanuotoju. Vėliau jis prisimins, kad aktorius iš jo buvęs nekoks, bet teatro režisieriui Juozui Miltiniui patikęs jo grojimas. Čia jam teko dirbti neilgai. Vieną 1945 – ųjų metų birželio dieną, po spektaklio, jis kartu su savo bičiuliu Baliūnu užėjo į parduotuvę. „Mes stovėjome eilėje ir garsiai šnekėjomės, – po daugelio metų prisimins Algirdas Ločeris. – Draugas man sako: „Ar žinai, kodėl šie ikrai yra raudoni? Todėl, kad juos atvežė iš Sovietų Sąjungos!“ Mūsų pokalbį išgirdo parduotuvėje buvę saugumo darbuotojai. Jie liepė parodyti dokumentus, o po kelių dienų mus suėmė.“ A. Ločeris buvo ištremtas į Sibirą, įkalintas Archangelsko Kizmos miesto griežto režimo mirtininkų lageryje. Ištrūkti iš jo padėjęs akordeonas. Buvo taip. Pavasarį Algirdas vaikščiojęs po lagerio teritoriją ir staiga išgirdęs akordeono garsus. Apsidairęs pamatė mergaitę, kuri labai sunkiai ir prastai, bet susidomėjusi grojo akordeonu. Algirdas nusprendė jai padėti išmokti groti. Šias pamokas pastebėjo jos tėvas, majoras, lagerio viršininkas. Sužinojęs, kad Algirdas – geras akordeonistas, sudarė jam visas sąlygas mokyti dukrą. Netrukus, išsiaiškinęs, kad Algirdui nėra iškeltos bylos, iš lagerio paleido. 1946 metų liepos mėnesį Algirdas Ločeris grįžo į Lietuvą. Prasideda sėkmingiausias jo gyvenimo laikotarpis. Puikiai improvizuojantį, lengvai prisiderinantį prie partnerių, artistiškumu, nuoširdumu ir inteligencija pavergiantį publiką Algirdą Ločerį grobstyte grobsto koncertinės įstaigos ir įvairiausi atlikėjai. O į Vilniaus politechnikume 1946 – 1949 metais rengiamus šokius, kuomet jiems groja Algirdas ir Vytautas Ločeriai, būna labai sunku patekti. Abiejų brolių duetas ypač sėkmingai pasirodo 1946 metų Vilniaus miesto ir apskrities saviveiklos kolektyvų apžiūroje. Jono Švedo vadovaujama vertinimo komisija leidžia jauniesiems akordeonininkams dalyvauti respublikinėje saviveiklos kolektyvų apžiūroje. 1948 metais A. Ločeris jau Filharmonijos solistas ir akompaniatorius, koncertuose ne tik akordeonu ar fortepijonu akompanuojantis solistams, bet su pasisekimu atliekantis ir savo solinę programą, kurią sudarydavo 2 – 4 įvairaus žanro, dažniausia estradinio stiliaus, kūriniai. Keturiolika metų jis dirba įvairiose Filharmonijos estradinėse koncertinėse brigadose, kelerius metus koncertuoja Maskvos „Goskoncerte“. 1957 metais Maskvoje vykusiame sąjunginiame jaunimo festivalyje – konkurse, kuriame varžėsi stipriausi Sovietų Sąjungos bajano ir akordeono atlikėjai, laimi trečiąją vietą. Tai jo profesionalumo pripažinimas. Algirdas Ločeris tampa žinomas ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Sovietų Sąjungoje. Tokia šlovė ir pripažinimas ne vienam kūrėjui galėjo apsukti galvą. Tačiau jį pažinoję prisimena, kad net ir pasiekęs savo kūrybos viršūnę, tapęs vienu geriausių Sovietų Sąjungoje atlikėjų, Algirdas likęs toks pat paprastas ir kuklus žmogus. Prisimenu vieną Algirdo Ločerio koncertą Pabiržės vidurinės mokyklos (dabar parapijos namų) salėje. Tai galėjo būti apie 1955 – uosius metus. Tikriausiai šį koncertą mokiniams ir visuomenei surengti pasiūlė kartu su juo Filharmonijoje dirbęs ir koncertavęs dainininkas Valerijus Indrikonis, kilęs iš Kirdonių. Pirmą kartą klausėmės impozantiškai atrodančio solisto dainavimo. Ir žinoma, virtuoziško akordeonininko grojimo. Į koncertą atėjo ir miestelio gyventojų. Žmonės stovėjo vienas prie kito salės pasieniuose. Po kiekvieno nuskambėjusio kūrinio aidėjo plojimai. Rodos, iki šiol atmintyje tebeskamba gyvai ir nepaprastai muzikaliai (muzikantas garsėjo ne tik ypatingu muzikalumu, bet ir puikia pirštų technika) atliekamos melodijos. Algirdas Ločeris, kaip kviestinis akordeonistas, grojo Jurgio Gaižausko vadovaujamoje Lietuvos radijo ir televizijos kaimo kapeloje, nuo 1963 metų Profesinių technikos mokyklų valdybos kultūros namuose įkūręs akordeonininkų ansamblį (jame grojo ir sūnus Vidas, vėliau pasirinkęs kompozitoriaus kelią), jam vadovavo iki pat pensijos. Šis ansamblis ne kartą koncertavo televizijoje, dalyvavo dainų šventėse, 1980 metų Maskvos olimpiados kultūrinėje programoje. Ypač populiarus buvo 1963 metais susibūręs radijo ir televizijos estradinis trio, kuriame akordeonu grojo Algirdas Ločeris, kontrabosu – Zigmas Žukas, mušamaisiais – Jonas Mašanauskas. Šio ansamblio (per trejus metus jis Lietuvos radijuje įrašė apie 180 kūrinių) širdis ir siela buvęs Algirdas. Sulaukęs penkiasdešimties, nusprendė esąs per senas ir nebegalįs groti koncertuose, nes „jau nebeturi tos technikos“. Turėjo suaugusių mokinių. Kad neatprastų nuo muzikos, kasdien paimdavo akordeoną į rankas. Senatvė buvusi skurdi. Gulėjo tarp gaidų, prisimena Zita Kelmickaitė. Visur gaidos – po pagalve, ant grindų, po lova. Vienintelė kalba – apie grojimą, specifinius muzikinius dalykus. Iki pat gyvenimo pabaigos buvęs labai tolerantiškas, mandagus, malonus. 2006 metais, minint jo aštuoniasdešimtmetį, buvo pristatytas žymiojo akordeonininko grojamų kūrinių kompaktinis diskas. Mirė Algirdas Ločeris 2007 metų rugsėjo 7 dieną. 
Baigęs Bauskės vokiečių mokyklą, iš pradžių vargonuoti mokėsi pas Pabiržės vargonininką ir Rokiškio muzikos mokykloje, vėliau pas Kauno katedros vargonininką J. Kalvaitį. Iki 1896 m. vargonininkavo Pabiržėje, Josvainiuose ir kitur. 1896–1900 m. mokėsi Vilniaus kunigų seminarijoje. 1905–1907 m. studijavo Vokietijoje, Regensburgo aukštojoje bažnytinės muzikos mokykloje. 1928 m. prelatas. 1900–1905 m. kunigavo Baltstogės parapijoje, vadovavo bažnyčios chorui. 1907–1917 m. Vilniaus kunigų seminarijos profesorius ir giedojimo mokytojas, taip pat lietuvių gimnazijos pirmasis muzikos mokytojas, Katedros choro ir orkestro dirigentas. Jo vadovaujamas 120 dalyvių choras turėjo sukaupęs didelį ir įvairų repertuarą, buvo laikomas vienu pajėgiausių Lietuvoje. Ištremtas iš Vilniaus, gyveno Pietų Lietuvoje – Perlojoje, Kietaviškėse, Dauguose ir Merkinėje. Dviračiu važinėjo po kaimus ir surinko apie 2000 lietuvių liaudies dainų. 1921–1923 m. dėstė muziką Merkinės progimnazijoje, o vėliau apsigyveno Kaune: nuo 1923 m. Kunigų seminarijos profesorius. Nuo 1924 m. Lietuvos universiteto Teologijos-filosofijos fakulteto docentas, bažnytinės muzikos ir muzikos istorijos dėstytojas, Universiteto ir Kunigų seminarijos bei bažnytinių chorų vadovas. Dėstė J. Naujalio vargonininkų kursuose, redagavo Šv. Cecilijos draugijos žurnalą „Muzikos aidai“ (1926 m.), paskelbė jame straipsnių. Taip pat rašė leidiniuose „Muzikos barai“, „Soter“, periodinėje spaudoje. Harmonizavo apie 150 lietuvių liaudies dainų, iš kurių populiariausios „Tykiai tykiai Nemunėlis teka“, „Aušt' aušrelė“, „Vai tu, diemed', diemedėli“, išplėtotos liaudies dainos „Tu berželi“, „Vai tu sakai' sakale“, „Vai, gūdžiai barė“ ir kt. Sukūrė kantatas „Saliutas Lietuvos vėliavai“, „Te Deum laudamus“ (Žemaičių vyskupijos 500 metų garbei), daug giesmių. Parašė mokslinių muzikologinių-folklorinių darbų, sudarė giesmyną „Cantionale“ – kunigo A. Sabaliausko pastangomis išleistas 1932 m. Belgijoje.[2] Bibliografija Apie tautines lietuvių dainų gaidas, 1920 m. Lietuvių liaudies daina vestuvėse, 1924 m. Lietuvių tautinių dainų melodijos. 1927 m. Kai kurie lietuvių ir latvių melodijų giminystės bruožai, 1928 m. Mažvydo melodijų kilmė ir jų santykis su lietuvių tautos muzika (habilitacinis darbas) Giedojimo mokykla, muzikos vadovėlis, 1920 m. Muzikos teorija, vadovėlis, 1922 m. Harmonija, vadovėlis, 1926 m. Choralo mokykla, vadovėlis, 1926) m. Mūsų dainelės, I – 1918 m., II – 1919 m., III ir IV – 1923 m. https://www.bernardinai.lt/teodoras-brazys-baznytines-muzikos-kunigaikstis/ https://www.mic.lt/lt/baze/klasikine-siuolaikine/kompozitoriai/brazys/#bio http://www.kaisiadoriumuziejus.lt/enciklopedija/index.php?title=Brazys_Teodoras http://atminimas.kvb.lt/asmenvardis.php?asm=BRAZYS%20TEODORAS 
1932 m. baigė Kauno meno mokyklą. 1932–1944 m. dėstė Raseinių gimnazijoje. 1937 m. tobulinosi Berlyne, Paryžiuje. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją. Nuo 1947 m. gyveno Londone, nuo 1951 m. Toronte. Mirė 1989 m. Toronte. Ankstyvojoje kūryboje vyrauja socialinės tematikos figūrinės kompozicijos iš gipso, cemento („Darbininkas“, „Žemę kasantis“, abi 1936 m.). Joms būdinga sugeometrinta forma, brūkšniuota faktūra, uždara kompozicija. Sukūrė antkapinių paminklų (agronomo P. Kregždės sūnaus Kauno evangelikų kapinėse, 1934 m.), reljefų („Lietuvos bajorų seimelis“ 1937 m.) ir statulų („Neramios sielos tragedija“ 1938 m.) Lietuvos istorijos temomis, portretinių skulptūrų (Maironio biustas Raseinių gimnazijoje, 1938 m.). Kanadoje iš medžio sukūrė istorinių (reljefai „Gediminas diktuoja laišką vienuoliui“ 1968 m. „Basanavičius skaito Nepriklausomybės aktą“ 1978 m.), religinių („Nukryžiuotasis“, „Švč. Mergelė Marija“, abu Šv. Monikos bažnyčioje Toronte) skulptūrų, moters figūros variacijų. Kūriniai dekoratyvūs, kai kurie turi primityvizmo bruožų. Nutapė paveikslų. Dalis kūrinių sudegė Raseiniuose per Antrąjį pasaulinį karą. Kūrinių turi Lietuvos dailės muziejus, Šiaulių „Aušra (muziejus) |muziejus „Aušra““, didelę dalį – Biržų krašto muziejus „Sėla“. https://www.bernardinai.lt/jokubas-dagys-iseivijos-skausmo-skulptorius/ http://old.ldm.lt/Naujausiosparodos/dagys.htm https://www.birzumuziejus.lt/jokubo-dagio-piesti-atvirukai/ https://www.vle.lt/straipsnis/jokubas-jokymas-dagys/ https://www.lituanistika.lt/content/37292 
Mirė 1989 m., palaidotas Vilniaus Rasų kapinėse. Daugiausia kūrė medžio ir linoraižinio bei oforto technika. Nuo 1935 m. dalyvavo parodose. Individualios surengtos Vilniuje (1959 m., 1969 m., 1979 m.), Kaune, Minske (abi 1959 m.), Prahoje (1973 m.). Sukūrė estampų („Bažnytkaimis“, 1939 m.; „Dailininkas gamtoje“, 1943 m.; „Vilnius žiemą“, 1953 m.; „Prie Nemuno“, 1965 m.; „Vilnius pro medžius“, 1966 m.; „Seni medžiai“, 1968 m.; „Vilniui-650“, 1973 m.), juose poetizuojamas gamtos grožis, būdinga daugiaplanė kompozicija, dekoratyvumas, detalizavimas, smulki vingri raižysena. Sukūrė akvarelių, plakatų, ekslibrisų (Jonas Kuzminskis, 1966 m.; Eduardas Budreika, 1968 m.; Jonas Mikėnas, 1969 m.; Juozas Kėdainis, 1975 m.; Leonas Katinas, 1977 m.). Iliustravo knygų, iliustracijos lakoniškos, dekoratyvios, ekspresyvios ir kartu jautrios raižysenos, būdinga juodų ir baltų plotų dermė, charakteringi tipažai, iliustracijas dažnai papildo šriftai, originali ornamentika. Dailininkas neiliustravo knygos – jis kūrė knygą pradedant pirmaisiais puslapiais – nuo šmuctitulo ir titulo, nuo tekstų santykio su iliustracijomis, su knygos formatu – pačios iliustracijos buvo tik vienas iš daugelio elementų, sudarančių knygos visumą. Iliustruotos knygos: Aišbė. Brička, 1947 m.; Balys Sruoga. Lietuvių liaudies dainų rinktinė, 1949 m.; Vincas Mykolaitis-Putinas, Altanų šešėly, 1954 m.; Simonas Stanevičius. Pasakėčios, 1959 m.; Žemaitė. Petras Kurmelis, Marti, 1964 m.; Petras Cvirka. Saulėlydis Nykos valsčiuje, 1967 m.; Vincas Krėvė. Bobulės vargai, 1968 m. 1959 m. jam suteiktas LTSR nusipelniusio meno veikėjo, 1969 m. - liaudies dailininko vardas, 1977 apdovanotas LTSR valstybine premija. „ĮPRASMINTA TRADICIJA“ Antano Kučo kūrinių paroda, skirta 100-osioms dailininko gimimo metinėms Regina Urbonienė Antanas Kučas (1909–1989) įėjo į Lietuvos grafikos istoriją kaip gyvybingos liaudiškos tradicijos puoselėtojas, savito originalaus stiliaus kūrėjas, meistriškų medžio ir linoleumo raižinių bei ofortų autorius. Jo klasikine tradicija paremta knygos meno samprata padėjo pagrindus šiuolaikinės lietuvių knygos apipavidalinimui. Nuo Biržų kilęs Kauno meno mokyklos auklėtinis grafiko keliu pasuko paskatintas dėstytojo Adomo Galdiko. Kūrybingas studentas buvo aktyvus ir atviras naujovėms, kartu su Pauliumi Augiu-Augustinavičiumi, Viktoru Petravičiumi, Alfonsu Dargiu, Henriku Rudzinsku ir kt. priklausė pažangiai „Formos“ grupuotei. Baigęs studijas, pasišventė kūrybinei bei pedagoginei veiklai. Nuo 1936 m mokytojavo Tauragėje, Kaišiadoryse, Kaune, nuo 1944 m. dėstė Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute, nuo 1951 m. – Vilniuje, Lietuvos dailės institute. Profesorius (nuo 1970). A. Kučo mokiniais buvo beveik visi žymiausi Lietuvos grafikai: B. Demkutė, V. Bačėnas, A. Makūnaitė, R. Ulbikaitė, S. Krasauskas, A. Gurskas, R. Čarna, J. Stauskaitė, B. Stančikaitė, I. Daukšaitė-Guobienė, R. Kepežinskas, V. Kalinauskaitė ir kt. Dailininkas apipavidalino apie 220 knygų, tarp jų buvo Aišbės „Brička“ (1947), Balio Sruogos „Liaudies dainų rinktinė“ (1948), Simono Stanevičiaus „Pasakėčios“ (1959), Žemaitės „Petras Kurmelis“ (1975), Petro Cvirkos „Saulėlydis Nykos valsčiuje“ (1967), Vinco Krėvės „Bobulės vargai“ (1968), Vinco Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“ (1954). Už Žemaitės „Marčią“ 1965 m. A. Kučas buvo apdovanotas Leipcigo knygų parodos sidabro medaliu. Jo knygų iliustracijoms būdingas minties lakoniškumas, dekoratyvumas, vaizdo ir teksto ryšys, sodri, ekspresyvi ir kartu jautri raižysena, juodų ir baltų plotų pusiausvyra, ryškūs charakteringi liaudiški tipažai. Iliustracijas dailininkas dažnai papildydavo raižytu šriftu, originalia, skoninga ornamentika. Interpretuodamas liaudies meno tradicijas, grafikas sukūrė savitą plastišką ir dekoratyvų susipynusių augalinių motyvų ornamento stilių. A. Kučas – įsimenančios „Vagos“ leidyklos emblemos, originalių plakatų bei ekslibrisų autorius. Jo sukurtuose jau chrestomatiniais tapusiuose estampuose „Bažnytkaimis” (1939), „Dailininkas gamtoje“ (1943), „Vilnius žiemą“ (1953), „Prie Nemuno“ (1965), „Seni medžiai“ (1968), „Vilniui – 650“ (1973) virtuoziškai perteikta erdvė, gamtos būsenų kaita, paties menininko lyriškas nusiteikimas. Retrospektyvinė A. Kučo kūrybos paroda parengta iš Lietuvos dailės muziejaus ir dailininko šeimos rinkinių. Pristatant mažai kam žinomus studijų metų estampus, plakatus, kortų projektus, jaunystės laikų fotonuotraukas bei šeimos archyvo medžiagą, atgaivinamas gal kiek primirštas, bet labai įdomus Lietuvos grafikos istorijos tarpsnis. Parodoje naujai suskamba pirmąsyk po daugiau kaip penkiasdešimties metų eksponuojami piešiniai, liudijantys dailininko meistrystę, jo gebėjimą subtiliai perteikti gamtos gyvybingumą. Vienas parodos akcentų – A. Kučo, kaip knygos dailininko, veikla. Be iliustracijų, eksponuojami knygų maketai, santūrūs, elegantiški knygų viršeliai, skoningos atsklandos ir nepriekaištingi šrifto pavyzdžiai. Ekspoziciją papildo jau bibliografinėmis retenybėmis tapusios dailininko apipavidalintos knygos. A. Kučas buvo vienas iš lietuvių profesinės grafikos pirmeivių, kūrybiškai interpretavęs tautodailę, puoselėjęs jos tradicijas ir sėmęsis idėjų iš pasaulinio knygos meno pamokų. 1969 m. menininkui buvo suteiktas garbingas liaudies dailininko vardas, 1977 m. jo kūryba įvertinta LSSR valstybine premija. http://old.ldm.lt/VPG/A_Kuco_paroda_100_metinems.htm http://www.kaisiadoriumuziejus.lt/enciklopedija/index.php?title=Ku%C4%8Das_Antanas 
1935 m. priimta į Lietuvos dailininkų sąjungą. Dalyvavo dailės parodose, tapė peizažus, tematinius paveikslus ir natiurmortus, kūrė medžio raižinių ir pirmąjį ekslibrisą Kostui Korsakui, iliustravo Kazio Jakubėno kūrybos rinkinį vaikams „Bus pavasarėlis“. 1944 m. eksternu baigė Vilniaus dailės institutą. 1944 m. dailės instituto dėstytoja, 1947 m. docentė, 1948–1951 m. piešimo katedros vedėja. 1951–1969 m. Tapybos katedroje dėstė dekoratyvinę tapybą. 1951–1955 m. LSSR AT deputatė. 1959 m. LSSR nusipelniusi meno veikėja, 1979 m. LSSR liaudies dailininkė. Dailininkė mėgo tapyti įvairių profesijų, skirtingo amžiaus ir išsilavinimo žmonių portretus. Nutapė portretų: Georgijus Dimitrovas (1940–1941 m.), Juozas Baltušis (1949 m.), Vincas Kapsukas (1955 m.), Lėja Aleksandravičiūtė (1959 m., autoportretas), Eugenija Šimkūnaitė (1969 m.), gydytojas Vytautas Girdzijauskas (1973 m.). Mėgstamiausia dailininkės kūrybinio darbo sritis buvo mozaika. Sukūrė peizažų, istorinių kompozicijų, sukūrė mozaikų, freskų, grafikos kūrinių, plakatų, knygų iliustracijų, ekslibrisų. Sukūrė meno ansamblių, švenčių dekoratyvinių akcentų. Vienas iš jos darbų – dekoratyvinė plokštė „Žuvėdros“ paminklui tėvui yra prie Širvėnos ežero esančiose evangelikų reformatų kapinėse. Nuo 1935 m. dalyvavo dailės parodose. 1949, 1959, 1964 ir 1979 m. Vilniuje surengė individualias parodas. Kūrybai būdinga aktuali socialinė tematika, realistiškos formos, tikslus komponavimas, lyriškumas, ramios spalvos. Mirė 1985 m. sausio 13 d. Vilniuje. https://www.birzietis.lt/kultura/kurybinga-ir-kukli-irena-treciokaite-zebenkiene https://www.vle.lt/straipsnis/irena-treciokaite-zebenkiene/ https://www.manokrastas.lt/straipsnis/vytauto-trecioko-ir-irenos-treciokaites-zebenkienes-tapybos-darbu-paroda Algirdas Alekna – architektas, tyrinėtojas, menininkas, rašytojas ir baltiškosios savasties puoselėtojas. Algirdas Alekna gimė 1941 m. balandžio 13 d. Biržų rajone, Paskvetiškio kaime. Mokėsi Biržų II vidurinėje mokykloje. Studijavo architektūrą Kauno politechnikos institute. Žinomi jo kaip architekto darbai: „Rūtos“ poilsio namų kompleksas Nidoje, Palangos vandens ir purvo gydyklos, Kauno Dariaus ir Girėno stadionas su sporto sale, kiti pastatai. Gražiausius gyvenimo metus paskyrė Kernavės pertvarkymui ir gražinimui. 1984 m. laimėjęs Kernavės gyvenvietės ir joje esančių piliakalnių sutvarkymo konkursą, persikėlė gyventi į Kernavę ir čia gyveno iki pat mirties 2003 metais. https://www.mjr.lt/arc/mjr2004/htm/lt_kernava.htm |
|||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||
|
Biudžetinė įstaiga. Kęstučio g. 6, LT-41174 Biržai. Tel.: 8 450 32 947, el. paštas: birzai.muzika@gmail.com Duomenys apie įstaigą kaupiami Juridinių asmenų registre. Kodas 190547931 |
 |
||