MOKYKLOS ISTORIJA
VEIKLOS KRYPTYS
PASIEKIMAI
PROJEKTAI
MOKYKLA
Kontaktai
Administracija
Mokytojai
Ko mokome
Savivalda
NUOTOLINIS MOKYMAS
ADMINISTRACINĖ INFORMACIJA
Planavimo dokumentai
Vidaus tvarkos dokumentai
Finansinės ataskaitos
Biudžeto vykdymo ataskaitos
Tyrimai ir ataskaitos
Atestacija
Parama mokyklai
TEISINĖ INFORMACIJA
KORUPCIJOS PREVENCIJA
ASMENS DUOMENŲ APSAUGA
LAISVOS DARBO VIETOS
MOKINIAMS
Elgesio taisyklės
Pamokų tvarkaraščiai
Kolektyvai
TĖVAMS
Atlygis už neformalųjį švietimą
Transporto kompensacijos
Apklausos
MUZIKOS RAIŠKA
Konkursai, festivaliai
Seminarai, stovyklos
Koncertai, šventės
Padėkos
Geroji patirtis
DAILĖS RAIŠKA
Konkursai, plenerai
Parodos
Dailės darbų galerija
Padėkos
Geroji patirtis
NVŠ PROGRAMA
BIBLIOTEKA
Sukaktys, parodos
Biržų krašto menininkai
Naujos knygos
FOTOGALERIJA
ARCHYVAS
KLAUSKITE
NUORODOS


BIBLIOTEKA Biržų krašto menininkai  



Vladas Jakubėnas
VLADAS JAKUBĖNAS

Biografija
Vladas Jakubėnas [1904-05-15 Biržuose – 1976-12-13 Čikagoje (JAV)], lietuvių kompozitorius, pianistas, muzikologas.
1920 – 1924 m., 1932 – 1944 m. gyveno Kaune.
1920 m. atvyko į Kauną. 1920 – 1922 m. lankė „Aušros“ gimnazijos šeštą ir septintą klases. Tuo pačiu metu mokėsi J. Naujalio muzikos mokykloje – E. Bilminiūtės-Čiurlienės fortepijono bei J. Tallat-Kelpšos harmonijos klasėse. 1924 m. sukūrė pirmąją dainą „Gėlės iš šieno“ (K. Binkio ž.). Studijas tęsė Rygoje ir Berlyne. 1928 m. Kaune surengė pirmąjį savo kūrinių koncertą.
1932–1943 m. dėstė Kauno konservatorijoje. Kaip pianistas koncertavo Lietuvoje ir užsienyje. 1937 m. kartu su kompozitoriais V. Bacevičium ir J. Kačinsku įkūrė pažangių muzikų draugiją, kuri prisijungė prie Tarptautinės šiuolaikinės muzikos draugijos. V. Jakubėnas dalyvavo tarptautiniuose muzikos festivaliuose: Paryžiuje (1937), Londone (1938), Varšuvoje (1939). 1940 – 1941 m. dirbo Kompozitorių sąjungos organizacinio komiteto atsakinguoju sekretoriumi.
Sukūrė baletą „Vaivos juosta“ (1944, klavyras), 3 simfonijas (1932, 1939, 1942), rapsodiją simfoniniam orkestrui (1937), preliudą ir fugą (1929), styginių kvartetą (1930), sonatą, dvi rapsodijas fortepijonui, serenadą violončelei ir fortepijonui (1936), poemą solistams, mišriam chorui ir simfoniniam orkestrui „Mano pasaulis“ (V. Mykolaičio-Putino ž., 1944), instrumentinių pjesių, chorų, dainų, romansų. Harmonizavo lietuvių liaudies dainas, giesmes. Daugiausia solinių dainų parašė dirbdamas Kaune. Jo Antrąją simfoniją pirmą kartą 1938/1939 metų sezonu atliko jungtinis operos ir radiofono orkestras, diriguojamas B. Dvariono. Rašė muzikos kritikos ir publicistikos straipsnius bei recenzijas periodiniams leidiniams „Lietuvos aidas“, „N. Romuva“, „Vairas“ ir kt. 1939 m. buvo apdovanotas Latvijos Trijų žvaigždžių 4-ojo laipsnio ordinu.
1944 m. pasitraukė į Vokietiją, o 1949 m. – į JAV.
1993 m. Lietuvoje įsteigtas Vlado Jakubėno draugijos (įkurtos 1981 m. Čikagoje) Lietuvos skyrius. Išleistas Vlado Jakubėno dvitomis „Straipsniai ir recenzijos“ (Vilnius, 1994) ir Irenos Skomskienės sudaryta monografija „Vladas Jakubėnas: dokumentai, laiškai, straipsniai, atsiminimai, kūrybos apžvalga“ (Kaunas, 1999). Publikuojant V. Jakubėno kūrybinį palikimą, daug nusipelnė Kaune gyvenantis leidėjas Jonas Petronis, dar 1944 m. bendravęs su kompozitoriumi.
1992-05-27 ant namo (A. Mickevičiaus g. 45) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1939–1944 m. gyveno kompozitorius, pianistas, muzikologas Vladas Jakubėnas. Mirė 1976 m. Čikagoje“ (skulpt. Stasys Žirgulis; Kauno m. mero 1992 05 26 potv. Nr. 417-v.)

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:
1. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
2. Šernaitė, Kristina. Vladas Jakubėnas // Tarp knygų. – 2004, Nr. 5, p. 29–36.
3. Vaitiekūnaitė, Ramutė. Į Lietuvą, prie savo šaknų // Kauno tiesa. – 1992, geg. 30, p. 4.
4. Vladui Jakubėnui atminti // Kauno laikas. – 1992, geg. 30, p. 2.


Konstantinas Bogdanas.
Algirdo Butkevičiaus asmeninio archyvo nuotr.
KONSTANTINAS BOGDANAS

Biografija
Konstantinas Bogdanas gimė 1926 m. vasario 4 d. Žeimių dvare. Mokėsi Paežerių pradžios mokykloje, 1939–1944 m. Biržų gimnazijoje. 1944 m. buvo įstojęs į Vietinę rinktinę, Marijampolės karo mokyklos kariūnas. 1944–1945 m. mokėsi Panevėžio mokytojų seminarijoje. 1947–1951 m. Kauno 6-osios ir 7-osios gimnazijų, Kauno mokytojų seminarijos mokytojas. 1951 m. su pagyrimu baigė Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institutą (dėstytojai Robertas Antinis, Bronius Pundzius, Juozas Mikėnas).
1951–1993 m. (su 1953–1956 m. pertrauka) Vilniaus dailės instituto (VDI) dėstytojas. 1953–1956 m. SSRS dailės akademijos I. Repino dailės instituto Leningrade aspirantas. 1956 m. apgynė kandidato disertaciją, menotyros kandidatas, humanitarinių mokslų daktaras, profesorius.
1956–1962 m. Lietuvos dailininkų sąjungos valdybos sekretorius, 1962–1982 m. pirmininko pavaduotojas. 1961–1988 m. VDI Skulptūros katedros vedėjas, 1962–1969 m. instituto prorektorius mokslo ir mokymo reikalams. 1982–1987 m. Lietuvos dailininkų sąjungos valdybos pirmininkas. 1983 m. SSRS dailės akademijos narys korespondentas. 1985–1989 m. LSSR Aukščiausiosios Tarybos deputatas.
Mirė 2011 m. rugsėjo 26 d. Palaidotas Saltoniškių kapinėse, Vilniuje.

Kūryba
Rašė ir publikavo eilėraščius, daugelio straipsnių dailės ir kultūros klausimais respublikos ir užsienio spaudoje autorius. Atkūrė kelis bajorų herbus, dalyvavo Lietuvos herbo konkurse (II premija).
Sukūrė kelis šimtus monumentaliosios, daugiafigūrinės ir portretinės skulptūros darbų. Vienas įžymiausių „leninianos“ kūrėjų Lietuvoje. Realistiniai kūriniai pasižymi kompozicijos, plastinių formų įvairove, psichologinės charakteristikos tikslumu, medžiagos (bronza, marmuras, granitas) savybių išryškinimu. [2]
Nuo 1951 m. dailės parodų Vilniuje, Biržuose, Maskvoje (Rusija), Helsinkyje (Suomija), Sofijoje (Bulgarija), Belgrade (Jugoslavija), Vienoje (Austrija), Rygoje (Latvija), Pekine (Kinija) ir kt. dalyvis.

Kūriniai
Memorialinis muziejus gimtuosiuose Žeimiuose; paminklas 1200 gvardiečių. Karaliaučius, su J. Mikėnu, 1945 m.; 1863 m. valstiečių sukilimas Lietuvoje; 1956 m.
Leninas ir Vincas Kapsukas Poronine, Vilnius, Antakalnis, 1957 m., pastatytas 1979 m., dabar – Grūto parke; Gediminas, 1985 m.; Leninas, Jonava, dabar – Grūto parkas.

Paminklinės skulptūros
Kristijonas Donelaitis, Vilniaus universitetas, 1963 m.; Jokūbas Smuškevičius. Rokiškis, 1969 m.; Vilius Kudaba. Švenčionys, 1972 m.; Julius Janonis, Biržai, 1976 m.; Pranas Gudynas, 1982 m.; Juozas Gruodis, Kaunas, 1985 m.; Motina, Aukštųjų Šančių karių kapinės, Kaunas, 1985 m.; paminklinis akmuo Stanislovui Rapolioniui Šalčininkų rajone, 1986 m.; Palaimintasis Jurgis Matulaitis, Vilniaus arkikatedra, 1991 m.; Paminklas žuvusiems partizanams ir tremtiniams, Žeimiai, 1993 m.; Abraomas Kulvietis, Jonava, 2009 m.

Antkapiniai paminklai
Leonas Prūseika, Čikaga, 1962 m.; Romanas Žebenka. Baisogala, 1968 m.; Stasys Krasauskas, Vilnius, 1986 m.

Portretai
Mano draugai. Ciklas, 1954–1955 m.; Juozas Gruodis, 1960 m.; Jonas Kubilius, 1963 m.; Karlas Marksas, 1963 m.; Vytautas Mackevičius, 1972 m.; Lietuvių raštijos ir grožinės literatūros pradininkai. Ciklas, 1976–1979 m.; Vytautas Jonynas, 1980 m.; Vytautas Kalinauskas, 1986 m.; Valdas Adamkus, 1992 m.; Vilniaus universiteto garbės daktarai. Ciklas, 1992–1996 m.; Frank Zappa, 1995 m.; Saulius Sondeckis, 1998 m.

Įvertinimai
1963 m. LTSR nusipelnęs meno veikėjas; 1976 m. LSRS liaudies dailininkas; 1977 m. LSSR valstybinė premija už K. Donelaičio skulptūrą; 1986 m. Tautų draugystės ordinas; 2000 m. rugpjūčio 4 d. Jonavos rajono garbės pilietis; 2011 m. liepos 28 d. Biržų rajono garbės pilietis; 2018 m. atidarytas memorialinis muziejus Žeimiuose.

Daugiau informacijos rasite:
https://www.respublika.lt/lt/naujienos/kultura/kulturos_naujienos/mire_skulptorius_konstantinas_bogdanas/
https://www.lrt.lt/tema/konstantinas-bogdanas
http://leidykla.vda.lt/lt/leidinys//konstantinas-bogdanas
http://mokslolietuva.lt/2013/10/tautiskumo-motyvai-skulptoriaus-konstantino-bogdano-kuryboje/
https://www.delfi.lt/gyvenimas/namai/konstantinas-bogdanas-bronzinis-metrastininkas.d?id=4780724
https://www.birzai.lt/index.php?531422478


Vytautas Brėdikis.
Algirdo Butkevičiaus asmeninio archyvo nuotr.
VYTAUTAS BRĖDIKIS

Biografija
Įžymus Lietuvos architektas, pedagogas gimė 1930 m. lapkričio 20 d. Biržuose. Čia 1937–1949 m. mokėsi ir Biržų Antano Smetonos valstybinę gimnazijoje. 1949–1955 m. studijavo LSSR dailės instituto Architektūros fakultete, įgijo dailininko-architekto specialybę. Nuo 1965 m. LSSR dailės instituto (dab. Vilniaus dailės akademija) dėstytojas, 1971 m. docentas, 1984 m. profesorius, 1988–1993 m. rektorius (pirmasis Akademijos istorijoje išrinktas, o ne paskirtas rektorius). Lietuvos mokslo tarybos ekspertas.

Pagal jo projektus pastatyta
1957–1958 m. tipinių gyvenamųjų namų projektai
1959 m. kaimo mokyklų projektai
1960 m. Antakalnio gyvenamasis rajonas, Vilnius
1967–1973 m. Lazdynų gyvenamasis rajonas, Vilnius (bendraautoriai Vytautas Čekanauskas ir kt., Lenino premija, 1974 m.)
1974 m. Vilniaus autobusų stotis (SSRS Ministrų Tarybos premija, 1975 m.)
1976 m. Juliaus Janonio paminklas Biržuose (skulpt. Konstantinas Bogdanas)
1979 m. Vilniaus universiteto Skargos kiemo restauravimo projektas
1981 m. Lietuvos dailės instituto (dab. VDA) mokomasis korpusas, Vilnius (bendraautoriai Vytautas Nasvytis ir kt., LSSR valstybinė premija, 1984 m.)
1984 m. Dailės akademijos tiltas, Vilnius
Antkapinių paminklų architektūrinės dalys; apipavidalino interjerų, parodų ekspozicijų
1984 m. LSSR liaudies architektas
1998 m. Gedimino 3 laipsnio ordinas
2000 m. Lietuvos nepriklausomybės medalis

Nuo 1958 m. V. Brėdikis – Lietuvos architektų sąjungos narys, buvęs Lietuvos architektų sąjungos valdybos ir jos komisijų narys, Lietuvos architektų sąjungos atstovas Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų komitete.
1988–1989 m. – Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio Seimo narys ir Vilniaus Tarybos narys.
Lietuvos mokslo tarybos ekspertas.
VDA Senato narys.
Dalyvavo Lietuvos kultūros fondo veikloje.
Nuo 1991 m. – Tautos namų santaros tarybos narys.
Biržiečių klubo „Krivulė“ narys, žūklės klubo „Merkys“ narys ir „Žuvininkų sąjungos“ valdybos narys.

Daugiau informacijos rasite:
http://archmuziejus.lt/lt/biografijos/vytautas-bredikis/
http://www.yrasalis.lt/desimt/inzinieriai/prof-vytautas-bredikis/
https://www.youtube.com/watch?v=ioSNS7dGkO0


Algirdas Petrulis.
Biržų krašto muziejaus „Sėla“ Vabalninko filialo archyvo nuotr.
ALGIRDAS PETRULIS

Algirdas Petrulis – dailininkas, tapytojas, gimė 1915 m. sausio 16 d. Natiškių kaime, Vabalninko valsčiuje. Mirė 2010 m. sausio 25 d.
Mokėsi Kauno meno mokykloje, Justino Vienožinskio studijoje. Nuo 1944 iki 1951 m. ir nuo 1962 iki 1984 m. dėstė Vilniaus valstybiniame dailės institute (dab. Vilniaus dailės akademija). Nuo 1968 m. docentas.
Pirmąją personalinę parodą surengė 1964 m. Stilistika bei meno samprata susiformavo domintis prancūzų moderniąja daile. Kūrybai būdinga plastinės struktūros harmonija ir santūri, artimų tonų, gausiai ir nepaprastai jautriai niuansuota spalvinė gama.
Nuo 1946 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narys.
Apdovanotas LDK Gedimino ordino komandoro kryžiumi, Šv. Kristoforo statulėle, Lietuvos dailininkų sąjungos auksiniu ženkleliu.
1995 m. A. Petruliui įteikta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija.

Susipažinti su Algirdo Petrulio gyvenimu ir kūryba galima Biržų krašto muziejaus „Sėla“ Vabalninko filiale. Nemažai informacijos pateikta ant gyvos atminties sienos istorinėje ekspozicijoje.

Apie Algirdą Petrulį išsamesnės informacijos rasite:
https://lt.wikipedia.org/wiki/Algirdas_Petrulis
https://lietuvai.lt/wiki/Algirdas_Petrulis
https://www.bernardinai.lt/2010-01-25-mire-dailininkas-algirdas-petrulis/
https://www.bernardinai.lt/algirdas-petrulis-tapyba-tarsi-spalvu-muzika/
http://www.mmcentras.lt/autoriai/algirdas-petrulis/469
https://www.youtube.com/watch?v=PnUf2t8XKwA
https://www.tartle.lt/lt/autoriai.html?author=19494
http://www.siaure.lt/article/articleview/12929/1/283


Petras Rauduvė.
Algirdo Butkevičiaus archyvo nuotr.
PETRAS RAUDUVĖ

Petras Rauduvė gimė 1912 m. rugsėjo 5 d. Baukuose (Pasvalio rajone, Daujėnų valsčiuje). Mokėsi Biržų gimnazijoje ir čia garsėjo kaip būsimasis dailininkas. Puikiai baigęs Biržų gimnaziją buvo iš karto priimtas į antrą Kauno meno mokyklos kursą. Čia mokėsi 1932–1938 metais. Kauno meno mokykloje jį mokė žinomi dailininkai: Antanas Galdikas, Petras Kalpokas, Kajetonas Šklėrius, Jonas Mackevičius.
1940 m. dirbo Kultūros paminklų apsaugos įstaigoje. 1940–1945 m. mokytojavo Kauno dailiųjų amatų mokykloje. 1945–1946 m. dirbo Valstybinėje politinės literatūros, 1946–1949 m. – Valstybinėje grožinės literatūros leidykloje. 1949–1951 m. dėstė Lietuvos dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija).
Nuo 1946 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narys. 1972 m. jam suteiktas LSSR nusipelniusio meno veikėjo vardas.
Mirė 1994 m. vasario 22 d. Vilniuje; palaidotas Antakalnio kapinėse.

P. Rauduvė daugiausia kūrė linoraižinio, medžio raižinio technika. Iliustravo knygų: J. Janonio „Raštai“ (1945 m.), A. Venclovos „Medis ir jo atžalos“ (1947 m.), A. Baranausko „Anykščių šilelis“ (1949 m.), E. Mieželaičio „Svetimi akmenys“ (1957 m.), „Žvaigždžių papėdė“ (1959 m.). Sukūrė kaimo ir miesto peizažų („Ganykloje“, 1943 m.; „Palangoje prie Birutės kalno“, 1957 m.; „Vilniaus Antakalnis“, 1964 m.; „Neringa“, 1971–1977 m.), Zodiako ženklų ciklo estampų (1943–1944 m.), ekslibrisų (B. Uoginto, 1963 m.; K. Lazdausko, 1968 m.; V. Mikėnienės, 1969 m.), plakatų. Kūrybai būdinga preciziškas realistinis piešinys, dekoratyvumas, detalizuota kompozicija, įvairių štrichų deriniai. Taip pat parašė straipsnių apie dailę, parengė leidinių. Nuo 1937 m. dalyvavo parodose. Kūrinių yra Lietuvos dailės muziejuje, Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, Vilniaus universiteto bibliotekos Grafikos kabinete, Lietuvių literatūros ir meno archyve, Biržų krašto muziejuje „Sėla“.
2012 metais buvo išleistas albumas „Petras Rauduvė. Grafika: Kūrybos retrospektyva 1932–1993”. Sudarytoja Regina Urbonienė. Albumas supažindina su gausia ir įvairiapusiška dailininko grafine kūryba, pradedant iki šiol mažai tyrinėtu ankstyvuoju dailininko kūrybiniu laikotarpiu, jo karo ir pokario metų dailininko – knygų iliustruotojo veikla, išryškina geriausius dailininko, peizažo žanro puoselėtojo lietuvių grafikoje, bruožus. Atspindėtas ir dailininko taip mėgtas ekslibriso žanras, pristatomi išlikę taikomosios grafikos pavyzdžiai. Leidinį papildo gausi iki šiol nepublikuota dokumentinė medžiaga iš Lietuvos literatūros ir meno bei dailininko šeimos archyvų. Autentiškumo ir unikalumo šiam leidiniui suteikia dailininką pažinojusių draugų, kolegų ir šeimos narių atsiminimų pluoštelis (V. Aliulio, M. Karčiausko, V. Jurėnienės, I. Žemaitytės-Geniušienės ir kt.).

Įvairesnės informacijos apie grafiką Petrą Rauduvę rasite:
http://www.museums.lt/Zurnalas/2004-4/rinkiniai_seibutis.htm
http://www.siaure.lt/article/articleview/10031/1/286
http://www.ldsajunga.lt/Grafikos_ir_piesiniu_kolekcija-151
https://www.respublika.lt/lt/naujienos/kultura/kulturos_naujienos/kuklus_zmogus_petras_rauduve/
https://www.7md.lt/daile/2012-11-16/PETRAS-RAUDUVE-GRAFIKA-1932-1993-M-KURYBA
https://www.limis.lt/paieska/perziura/-/exhibit/preview/20000015291699?s_id=e2bdiqGVngUiKihS&s_ind=1771&valuable_type=ARCHYVAS
http://www.siaure.lt/article/articleview/10031/1/286


Motiejus Budriūnas.
„Sėlos“ muziejaus fondų nuotr.


Kompozitorius Antanas Budriūnas (1902–1966) savo darbo kambaryje Vilniuje, Kuosų gatvėje.
J. Aleknavičiaus fotografija (1966 m., Kaunas) iš „Sėlos muziejaus fondų.


Bronius Budriūnas apie 1950 m. Los Andžele, JAV.
„Sėlos“ muziejaus fondų nuotrauka.

Iš Pabiržės kilę broliai BUDRIŪNAI: kompozitoriai, pedagogai, muzikos kritikai

Muzikos istorijoje nėra gausu faktų, kad iš vienos šeimos būtų kilę trys žinomi muzikos pasaulio žmonės: kompozitoriai, kritikai, pedagogai, muzikos kolektyvų vadovai. Būtent tuo retu faktu gali didžiuotis Pabiržės miestelis. Čia miestelio siuvėjo Motiejaus Budriūno šeimoje gimė ir užaugo trys broliai kompozitoriai, pedagogai, muzikos kritikai, chorų vadovai Motiejus, Antanas ir Bronius Budriūnai.

Motiejus Budriūnas (1898 m. rugsėjo 22 d. Pabiržė, dab. Biržų raj. – 1969 m. sausio 20 d. Memingenas, Vokietija) – lietuvių smuikininkas, pedagogas, muzikologas, chorvedys.
Baigęs vidurinę mokyklą, Motiejus Budriūnas kurį laiką buvo pradžios mokyklos mokytojas, 1917 m. pradėjo organizuoti chorus ir rengti vakarus koncertus Daudžgirių dvare, Zizonyse, Daunoriuose ir Pabiržėje.
Nuo 1920 m. keletą metų dirbo valdininku Biržuose, Kaune ir Klaipėdoje. 1924–1928 m. Klaipėdos muzikos mokykloje-konservatorijoje mokėsi smuikuoti ir muzikos pedagogikos. Išlaikė konkursinius egzaminus į muzikos mokykloje organizuojamą kapelą.
1927–1931 m. Kretingos vidurinės mokyklos muzikos mokytojas ir choro vadovas, suorganizavo Šaulių chorą ir surengė keletą koncertų. Su mokyklos ir Šaulių chorais dalyvavo 1928 m. visos Lietuvos dainų šventėje Kaune. 1928–1929 m. Dotnuvos žemės ūkio akademijos muzikos instruktorius, choro, vokalinių ir instrumentinių ansamblių vadovas. Mokytojavo Darbo rūmų gimnazijoje Kaune, buvo vargonininkų kursų lektorius, radijo laidose skaitė simfoninės muzikos koncertų komentarus, rašė straipsnius. Kurį laiką mokytojavo Vilkaviškio gimnazijoje, vadovavo Kanklininkų draugijos chorui, su chorais dalyvavo 1930 m. visos Lietuvos dainų šventėje Kaune. 1933 m. – Klaipėdos konservatorijos reikalų vedėjas ir Jeronimo Kačinsko suorganizuoto simfoninio orkestro smuikininkas.
Dar studijų metais Klaipėdoje Juozo Žilevičiaus paragintas pradėjo rašyti straipsnius įvairiais muzikos klausimais „Muzikos mene“, „Muzikoje“, „Kultūroje“ ir „Muzikos atžalose“. Su broliais Antanu ir Broniumi Kaune pradėjo leisti žurnalą „Muzikos barai“, 1931–1933 m. ir 1938 m. buvo žurnalo redaktorius ir leidėjas. Straipsnius įvairiais muzikos klausimais spausdino ne tik „Muzikos baruose“, bet ir „Lietuvos aide“, „Naujojoje Romuvoje“ ir kitur.
Aktyviai dalyvavo Lietuvos muzikų draugijos veikloje, buvo valdybos narys, nuo 1933 m. – sekretorius. Su J. Kačinsku įsteigė Lietuvių muzikų progresistų draugiją ir Tarptautinės naujosios muzikos draugijos sekciją Lietuvoje. Nuo 1940 m. Lietuvos švietimo ministerijos Kultūros reikalų departamento muzikos inspektorius, vėliau – Vilniaus miesto meno reikalų Muzikos skyriaus viršininkas, rūpinosi muzikos mokyklų steigimu ir kultūriniu gyvenimu.
1940–1941 m. Kauno konservatorijos ir Vilniaus muzikos mokyklos estetikos lektorius. Vokiečių okupacijos metais dirbo Švietimo valdyboje, vidurinio ir pradinio mokslo departamente kaip muzikos inspektorius, referentas ir vyr. referentas.
1944 m. pasitraukęs į Vokietiją, mokytojavo Regensburgo ir Scheinfeldo lietuvių gimnazijose ir dėstė muzikos kursuose. Vadovavo Memingeno lietuvių stovyklos chorui „Darna“, dalyvavo šventiniuose renginiuose, koncertavo Bonoje, Miunchene, Ulme, du kartus buvo Šveicarijoje ir Ispanijoje. Choras dalyvavo „Amerikos balso“ ir „Laisvosios Europos“ radijo laidose. Choro repertuare buvo Česlovo Sasnausko daina „Užmigo žemė“, Vlado Jakubėno „Ko žilas ožys bliovė“, Kazimiero Viktoro Banaičio „Paskutinis vakarėlis“ ir kt. Chorą lankė apie 20 moterų ir 20 vyrų. 1954 m. koncertavo lietuvių stovyklos dešimtmečio iškilmėse.
M. Budriūnas yra pertvarkęs ir susisteminęs gimnazijų ir pradžios mokyklų muzikos programas. Pradžios mokykloms išleido dainų rinkinį „Pradinis dainynas“ (1944 m.), išvertė R. Schumanno „Muzikinio auklėjimosi ir gyvenimo taisykles“ (1933 m.), sukūrė dainų chorams. Paminėtas Vokietijos „Riemann Musik Lexikon“ ir kitose enciklopedijose.

Antanas Budriūnas – Lietuvos vargonininkas, kompozitorius, choro dirigentas, pedagogas.
Gimė 1902 m. rugsėjo 20 d. Pabiržėje, rajone, mirė 1966 m. spalio 5 d. Vilniuje.
Antanas Budriūnas lankė slaptą Daudžgirių dvaro mokyklą, vietos vargonininkas mokė muzikos. 1919–1921 m. vargonininkavo ir vadovavo mėgėjų chorams Pabiržėje ir Smilgiuose (Biržų raj.). 1922–1938 m. Kauno muzikos mokykloje ir konservatorijoje mokėsi dainuoti (dėst. Aleksandras Kutkus), skambinti fortepijonu (dėst. Lidija Dauguvietytė ir Balys Dvarionas), kompozicijos (dėst. Juozas Gruodis), choro dirigavimo (dėst. Julius Štarka ir Nikodemas Martinonis).
1928 m. pašauktas į karinę tarnybą Kaune, vadovavo karių chorui, vargonininkavo Kauno Įgulos bažnyčioje. Tęsdamas studijas, dainavo „Dainos“ draugijos chore, buvo Dotnuvos žemės ūkio akademijos muzikos instruktorius ir mišriojo choro vadovas (1926–1937 m.). Studentų choras su pasisekimu koncertavo Stokholme, dalyvavo 1933 m. 2-ojoje Klaipėdos krašto dainų šventėje. Taip pat buvo Dotnuvos akademijos bažnyčios vargonininkas ir choro vadovas. 1938–1940 m. vadovavo Kauno studentų ateitininkų chorui, su kuriuo koncertavo Tartu, Taline ir Rygoje.
1931 m. su broliais Motiejum ir Bronium pradėjo leisti žurnalą „Muzikos barai“ (1931–1933 m. finansavo jo leidybą), buvo redakcinės komisijos narys, paskelbė daug straipsnių – 15-oje žurnalo numerių išspausdinta pirmoji Lietuvoje „Muzikos istorija“. Aktyviai dalyvavo Lietuvos muzikų draugijos veikloje, buvo valdybos narys, antrasis sekretorius ir iždininkas, pučiamųjų orkestrų instruktorius. 1932 m. inicijavo pirmąjį Lietuvoje tipografinį natų spausdinimą S. Movšovičiaus spaustuvėje Kėdainiuose.
1937–1942 m. dėstė muziką Kauno gimnazijose. 1940–1942 m. dirbo konservatorijoje, 1940–1941 m. direktoriaus pavaduotojas mokymo reikalams. 1942–1948 m. Dotnuvos žemės ūkio akademijos dėstytojas, mišriojo choro vadovas ir vargonininkas. Studentų chorą (60 dalyvių) išmokė apie 40 dainų ir surengė 18 koncertų, 1946 m. respublikinės dainų šventės varžybose pelnė trečiąją vietą.
1946–1949 m. dėstė Kauno konservatorijoje, nuo 1949 m. iki mirties – LSSR konservatorijoje Vilniuje. 1949–1950 m. Solinio dainavimo ir choro dirigavimo fakulteto dekanas, 1951–1961 m. Operinio parengimo katedros vedėjas, 1959–1961 m. direktoriaus pavaduotojas mokymo reikalams, 1962–1964 m. Choro dirigavimo katedros vedėjas, ilgametis choro studijos vadovas ir dirigavimo dėstytojas, nuo 1951 m. docentas, nuo 1965 m. profesorius. 1957–1959 m. dėstė ir Vilniaus pedagoginio instituto Muzikos katedroje. Aukštosiose mokyklose išugdė būrį choro dirigentų. 1961 m. įkūrė Respublikinį muzikos mokytojų mišrųjį chorą ir buvo jo meno vadovas bei vyr. dirigentas. Choras padėjo pakelti kvalifikaciją daugeliui Lietuvos mokyklų muzikos mokytojų-chorvedžių, surengė koncertų Lietuvos miestuose ir miesteliuose.
A. Budriūnas buvo tarpukario Lietuvos įvairių organizacijų dainų švenčių dirigentas, pokario metų respublikinių dainų švenčių konsultantas, Vilniaus miesto chorvedžių tarybos narys ir dainų švenčių dirigentas, 1964 m. I-osios respublikinės moksleivių dainų šventės meno vadovas ir vyr. dirigentas, chorų apžiūrų ir konkursų komisijų pirmininkas arba narys, valstybinių egzaminų komisijų pirmininkas ir narys, Lietuvos kompozitorių sąjungos narys.
Parašė straipsnių choro meno interpretavimo klausimais ir chorų koncertų recenzijų, muzikos vadovėlį bendrojo lavinimo mokyklos VIII klasei (1960 m.). Sukūrė vokalinių ir instrumentinių kūrinių, harmonizavo lietuvių liaudies dainų chorams, parašė keletą giesmių.
Minėtinos sudėtingesnės dainos mišriajam chorui: „Jau išskrenda paukščiai klajūnai“, „Ruduo“, „Vilnius“, „Parugy“, „Nuo aukšto kalno“, giesmė „Ei, kelkitės“. Populiarios buvo dainos moterų chorui: „Našlaitėlės naktis“, „Nemunas“, „Rytmečio žemė“, „Koks ten lengvas poilsėlis“, „Geltieji lineliai“, „Nuo aukšto kalno“.Vyrų chorui: „Lopšinė“, „Žvejai“ ir baladė „Vyrų dalia“.
Vaikų chorai pamėgo jo dainas „Rudenėlis“, „Ąžuoliukai“, „Išeik, tėveli, žalian sodelin“, „Riedėkit, gintarėliai“ ir kt. Parašė dainelių ir patiems mažiesiems dainininkams: „Žemuogėlės, „Neužmirštuolės“, „Keturi“, „Pirmasis dantukas“ ir kt. Parašė straipsnių choro meno interpretavimo klausimais ir chorų koncertų recenzijų, muzikos vadovėlį bendrojo lavinimo mokyklos VIII klasei (1960 m.). Sukūrė vokalinių ir instrumentinių kūrinių, harmonizavo lietuvių liaudies dainų chorams, parašė keletą giesmių.
Su žmona Kotryna išaugino du sūnus: Algimantas Budriūnas – inžinierius, Aloyzas Ramunis Budriūnas – botanikas, gamtos mokslų daktaras.
1955 m. jam suteiktas LTSR nusipelniusio artisto, 1962 m. – liaudies artisto vardas.

Bronius Budriūnas – lietuvių kompozitorius, choro dirigentas, vargonininkas, pedagogas.
Gimė 1909 m. liepos 29 d. Pabiržėje, mirė 1994 m. spalio 11 d. Los Andžele, JAV. Palaikai pervežti į Vilnių ir 1996 m. gegužės 11 d. palaidoti Antakalnio kapinėse).
Pirmasis muzikos mokytojas buvo Pabiržės vargonininkas J. Klastauskas. 1925–1938 m. Kauno muzikos mokykloje ir konservatorijoje vargonuoti mokėsi pas Juozą Naujalį, kapelmeisterio meno – pas Emeriką Gailevičių, diriguoti – pas Julių Štarką, kompozicijos – pas Juozą Gruodį. Studijuodamas intensyviai dirbo.
1928–1934 m. buvo Kauno karo ligoninės vargonininkas, 1933–1935 m. – Kauno moterų dailės darbų mokyklos, 1935–1936 m. – Kaišiadorių gimnazijos, 1936–1938 m. – Kauno 4-osios gimnazijos mokytojas ir chorų vadovas. Su pastarosios gimnazijos choru 1937 ir 1938 m. Kauno apygardos gimnazijų chorų varžybose laimėjo pirmąsias vietas, o 1938 m. visos Lietuvos mokyklų chorų varžybose pelnė pirmąją vietą ir aukso medalį.
1938 m. dainų šventėje Ukmergėje dirigavo jungtiniam chorui. 1938–1940 m. buvo Dotnuvos žemės ūkio akademijos muzikos lektorius, choro vadovas ir vargonininkas. 1940–1941 m. – Vilniaus filharmonijos mišriojo choro meno vadovas ir vyr. dirigentas. Per pusmetį chorą išmokė nemažai lietuvių ir užsienio kompozitorių kūrinių, surengė koncertų Vilniuje, Kaune, Panevėžyje, Kėdainiuose, Tauragėje, Telšiuose. 1941–1944 m. – Vilniaus muzikos mokyklos mokytojas ir Vilniaus Šv. Jono bažnyčios vargonininkas bei choro vadovas.
1942–1944 m. – Vilniaus operos vyr. chormeisteris. Parengė L. van Beethoveno Devintąją simfoniją ir W. A. Mozarto „Requiem“, chorus iš G. Verdi , G. Puccini, G. Rossini ir Ch. Gounod operų. Prisidėjo prie žurnalo „Muzikos barai“ organizavimo ir buvo jo administratorius.
1944 m. pasitraukė į Vokietiją, bažnytinės muzikos mokėsi Regensburge pas F. X. Haberlį, kompozicijos Stuttgarte pas G. V. Albrechtą, dirigavimo pas Jeronimą Kačinską. 1944–1945 m. buvo Regensburgo vokiečių parapijos vargonininkas, o Šv. Juozapo bažnyčioje subūrė chorą.
1945–1948 m. Scheinfelde vadovavo Lietuvių meno kolektyvo chorui, kuris per trejus metus surengė apie 70 koncertų didžiosiose pabėgėlių stovyklose, dainavo per radiją, dalyvavo tautiniuose renginiuose. Choro koncertų programose buvo ir sudėtingų kūrinių: Juozo Gruodžio „Žiema“ ir „Žvejai“, Vlado Jakubėno „Ko žilas ožys bliovė“, Jeronimo Kačinsko „Beržas“, Juozo Naujalio „Vasaros naktys“, Česlovo Sasnausko „Užmigo žemė“, Vaidilučių choras iš Miko Petrausko operos „Birutė“, „Kelkim taures“ iš Stasio Šimkaus operos „Pagirėnai“ ir kt.
Tremtyje suorganizavo muzikos kursus ir turėjo apie 30 mokinių. 1946 m. Würzburge suorganizavo dainų šventę ir buvo vyr. dirigentas. 1946 m. Regensburge dalyvavo Lietuvių katalikų muzikos darbuotojų suvažiavime ir buvo išrinktas į Lietuvių katalikų tremtinių bažnytinės muzikos komisiją.
1949 m. atvyko į JAV. Iki 1951 m. buvo Lietuvių radijo klubo „Balsas“ Detroite, MI, choro, vyrų kvarteto ir okteto, moterų seksteto bei solistų vadovas, vargonininkavo ir vadovavo chorui „Regina Pacis“ Our Lady of Peace parapijoje.
Nuo 1953 m. Šv. Kazimiero lietuvių parapijos vargonininkas ir mišriojo choro (70–80 dalyvių) vadovas Los Angeles. Choro repertuare buvo apie 100 įvairių kūrinių: giesmių, dainų, mišių, kantatų ir ištraukų iš operų. Su choru ir solistais atliko savo kantatas „Tėviškės namai“, „Lietuvos šviesos keliu“ ir „Gintaro krašto baladė“, Stasio Šimkaus kantatą „Atsisveikinimas su tėvyne“, Th. Dubois oratoriją „Septyni Kristaus žodžiai“ ir kt. Choras dalyvavo televizijos laidose, JAV ir Kanados lietuvių dainų šventėse Čikagoje ir Toronte, talkino kuriant filmą apie lietuviškas dainas ir šokius, į plokšteles įdainavo per 30 dainų ir giesmių, taip pat B. Budriūno kantatą „Tėviškės namai“ ir Th. Dubois oratoriją „Septyni Kristaus žodžiai“ (1962 m.). Su chorais, vokaliniais ansambliais bei solistais išleido 12 plokštelių.
B. Budriūnas vadovavo Pater Noster gimnazijos ir Šv. Trimitų bažnyčios chorams, buvo Aušros lituanistinės mokyklos Detroite ir Šv. Kazimiero parapijos lituanistinės mokyklos Los Angeles muzikos mokytojas ir vaikų chorų vadovas. 1953 m. įkūrė fortepijono ir dainavimo studiją, kurioje išugdė daug gerų muzikantų.
Buvo JAV ir Kanados lietuvių 1956, 1961, 1966, 1971 ir 1978 m. dainų švenčių dirigentas Čikagoje ir Toronte, 1974 m. Australijos lietuvių dainų šventės dirigentas Adelaidėje. ALRK Vargonininkų sąjungos 50-mečio (1962 m. birželio 3 d.) jubiliejinio koncerto garbės dirigentas. 1970 dalyvavo Latvijos dainų šventėje, 1975, 1977 ir 1985 m. lankėsi Lietuvoje, dalyvavo dainų šventėse.
B. Budriūnas žinomas kompozitorius. Sukūrė 5 kantatas: „Tėviškės namai“, „Gintaro krašto baladė“, „Lietuvos šviesos keliu“, „Tu Vilniuj pasilik, valdove“, „Per pasaulį keliauja žmogus“, operetę „Sidabrinė daina“, Mišias Šv. Kazimiero garbei (apdovanotos žurnalo „Laiškai lietuviams“ konkurso premija). Išpopuliarėjo jo dainos „O, Nemune“ (1948 m. ALRK Vargonininkų sąjungos surengtame kūrinių konkurse laimėjo antrąją premiją), „Mano protėvių žemė“, „Tykiai, tykiai Nemunėlis teka“, „Šauksmas“, „Išauš pavasaris“, „Mūsų žemė Lietuva“ ir kt. Sukūrė daug giesmių, kūrinių fortepijonui, smuikui, Raudą styginių kvartetui, simfoninę poemą ir kt. Jo dainos ir kantatos trylika kartų buvo atliktos JAV ir Kanados bei Australijos lietuvių dainų šventėse. Kantata „Tu Vilniuj pasilik, valdove“, 1992 m. pirmą kartą atlikta Kaune ir Klaipėdoje, o 1996 m. ir Vilniuje.
Išleista per 100 įvairių kūrinių – apie 70 išeivijoje (dalis jų įrašyta į plokšteles). JAV buvo įkurtas specialus fondas jo kūriniams leisti.
Nuo 1949 m. buvo ALRK Vargonininkų sąjungos narys, 1956 m. išrinktas Centro valdybos vicepirmininku. 1985 apdovanotas LB Kultūros tarybos muzikos premija, paminėtas amerikiečių, vokiečių, latvių ir lietuvių enciklopedijose bei žinynuose.
1988 m. Rūta Kleva Vidžiūnienė parengė ir išleido knygą „Kompozitorius Bronius Budriūnas“.
Lina Dumbliauskaitė yra parengusi ir 2011 m. išleidusi knygą „Muzikai broliai Budriūnai. Gyvenimo vingiai, kūryba, kultūrinė visuomeninė veikla“.

Daugiau informacijos apie brolius Motiejų, Antaną ir Bronių Budriūnus rasite:
https://www.muzikusajunga.lt/zurnalas/muzikos-barai-269/75-eri-kai-broliai-budriunai-naujo-baro-emesi
http://musu.skrastas.lt/?data=2018-09-25&id=1537793002&pried=2018-09-25
http://kelmes.krastas.lt/?data=2019-05-28&id=1559026950&pried=2019-05-28
https://www.choras.lt/index.php/prisimenant-mokytoja-antana-budriuna/
http://www.aidai.eu/index.php?option=com_content&view=article&id=4487:mi&catid=285:196910&Itemid=324
http://www.xxiamzius.lt/numeriai/2009/12/09/atmi_03.html
https://www.delfi.lt/kultura/naujienos/birzu-festivalyje-rudeniskai-spalvinga-lietuviskos-chorines-muzikos-palete.d?id=75855215
https://www.7md.lt/archyvas.php?leid_id=733&str_id=6583
https://www.muzikusajunga.lt/nariai/bronius-budriunas
https://blog.lnb.lt/lituanistika/tag/bronius-budriunas/

Dailininkas PETRAS KALPOKAS


Petro Kalpoko (1880–1945) autoportretai ir nuotrauka
Biržų krašto muziejaus „Sėla“ fondų nuotraukos

Dailininkas tapytojas, profesorius Petras Kalpokas gimė 1880 m. kovo 31 d. Miškinės vienkiemyje, Kvetkų valsčiuje.
Mokėsi Mintaujos, vėliau – Rygos gimnazijose, 1898–1900 m. – Odesos dailės mokykloje. 1900 m. grįžo į Lietuvą.
Nuo 1905 m. dalyvavo parodose. Tapė peizažus, buitines kompozicijas, portretus. Studijavo tapybą A. Ažbės mokykloje Miunchene. 1908–1912 m. gyveno Vengrijoje, Šveicarijoje. Apie 1909 m. grįžo į Lietuvą, kurį laiką gyveno Kvetkuose. 1914 m. apsigyveno netoli Lokarno (Šveicarija), 1915 m. persikėlė į Italiją, vertėsi atsitiktiniais darbais, tapė.
1920 m., po 20 metų klajonių, grįžo į Lietuvą. 1921 m. pradėjo dėstyti Justino Vienožinskio įsteigtuose piešimo kursuose. 1922 m. įsikūrusioje Kauno meno mokykloje dėstė piešimą ir tapybos technologiją. 1928 m. surengė didelę personalinę parodą Kaune. Ta proga Lietuvių dailės draugija išleido „Petro Kalpoko apžvalginės parodos katalogą“. 1929–1940 m. vadovavo Tapybos studijai, dėstė piešimą, freską ir mozaiką. 1930 m. išleido „Tapybos technikos vadovėlį“. 1941–1945 m. dėstė tapybą Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute. 1945 m. tapo profesoriumi.
Jo mokiniai: Marija Cvirkienė, V. Palaima, V. Mackevičius, Irena Trečiokaitė-Žebenkienė ir kt. Įžymiausi darbai: „Šveicarijos peizažas“ (1915 m.), „Rudenį“ (1921 m.), „Vakaras“ (1926 m.), „Laiptai Tivolyje“ (1927 m.), „Palangos kurpius“ (1930 m.), „Alkoholikas“ (1935 m.), „Autoportretas“ (1939 m.), kalbininko Jono Jablonskio, pedagogo Jurgio Talmanto (1939 m.), Olgos Dubeneckienės portretai. „Metropolio“ restorano užsakymu reprezentacijų salei 1921 m. nutapė drobę su trijų Didžiųjų kunigaikščių: Gedimino, Kęstučio ir Vytauto portretais. Juozo Tumo-Vaižganto pakviestas, Vytauto bažnyčiai sukūrė dvi didžiules drobes: „Vytauto Didžiojo padėka Šv. Mergelei Marijai po Vorkslos mūšio“ (1921 m.) ir „Pieta“ (1927 m.). Arkikatedros bazilikos koplyčią papuošė jo drobė „Šv. Zita“.
Kartu su sūnumi P. Kalpokas išdekoravo Kauno centrinio pašto salės operacijų langelius lietuviškų pašto ženklų atvaizdais. Su J. Januliu, V. Didžioku, O. Dubeneckiene sukūrė 20 figūrinių kompozicijų plafoną Kauno banko rūmuose, 1938–1939 m. nutapė 3 pano „Rytas“, „Žvejai“, „Pramoninio Lietuvos kaimo peizažas“ Kretingos banko rūmams. Piešė karikatūras, iliustravo knygas, kūrė plakatus, dekoracijas kai kuriems Valstybės teatro spektakliams. 1938 m. Pramonės, prekybos ir amatų rūmams sukūrė monumentalias freskas: „Sielininkai“, „Kanklininkas“, „Darbas“. Nemaža dalis jo kūrinių saugoma M. K. Čiurlionio dailės galerijoje Kaune.
P. Kalpokas mirė 1945 m. Kaune. Palaidotas Petrašiūnų kapinėse. 1946 m. pastatytas antkapinis paminklas (dail. Rimtas Kalpokas).

Daugiau informacijos rasite:
http://8diena.lt/2018/12/05/realizmo-patriarchas-lietuvos-daileje-petras-kalpokas/
https://www.lrytas.lt/kultura/daile/2020/06/20/news/dingusiais-laikyti-petro-kalpoko-paveikslai-brangiausi-lietuvoje-15336911/
https://www.keliuociucentras.rvb.lt/lt/krasto-kureju-puslapis/petras-kalpokas
https://www.kretvb.lt/personalijos/kalpokas-petras/
http://www.aidai.eu/index.php?option=com_content&view=article&id=6198:li&catid=374:9-lapkritis&Itemid=424
https://www.vle.lt/straipsnis/petras-kalpokas/
http://www.ldsajunga.lt/Tapybos_ir_akvareles_kolekcija-282

Biudžetinė įstaiga. Kęstučio g. 6, LT-41174 Biržai. Tel.: 8 450 32 947, el. paštas: birzai.muzika@gmail.com
Duomenys apie įstaigą kaupiami Juridinių asmenų registre. Kodas 190547931