 |
.png) |
||||||||||
|
|||||||||||
|
1992-05-27 ant namo (A. Mickevičiaus g. 45) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1939–1944 m. gyveno kompozitorius, pianistas, muzikologas Vladas Jakubėnas. Mirė 1976 m. Čikagoje“ (skulpt. Stasys Žirgulis; Kauno m. mero 1992 05 26 potv. Nr. 417-v.) Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą: 1. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas. 2. Šernaitė, Kristina. Vladas Jakubėnas // Tarp knygų. – 2004, Nr. 5, p. 29–36. 3. Vaitiekūnaitė, Ramutė. Į Lietuvą, prie savo šaknų // Kauno tiesa. – 1992, geg. 30, p. 4. 4. Vladui Jakubėnui atminti // Kauno laikas. – 1992, geg. 30, p. 2.
Kūryba Rašė ir publikavo eilėraščius, daugelio straipsnių dailės ir kultūros klausimais respublikos ir užsienio spaudoje autorius. Atkūrė kelis bajorų herbus, dalyvavo Lietuvos herbo konkurse (II premija). Sukūrė kelis šimtus monumentaliosios, daugiafigūrinės ir portretinės skulptūros darbų. Vienas įžymiausių „leninianos“ kūrėjų Lietuvoje. Realistiniai kūriniai pasižymi kompozicijos, plastinių formų įvairove, psichologinės charakteristikos tikslumu, medžiagos (bronza, marmuras, granitas) savybių išryškinimu. [2] Nuo 1951 m. dailės parodų Vilniuje, Biržuose, Maskvoje (Rusija), Helsinkyje (Suomija), Sofijoje (Bulgarija), Belgrade (Jugoslavija), Vienoje (Austrija), Rygoje (Latvija), Pekine (Kinija) ir kt. dalyvis. Kūriniai Memorialinis muziejus gimtuosiuose Žeimiuose; paminklas 1200 gvardiečių. Karaliaučius, su J. Mikėnu, 1945 m.; 1863 m. valstiečių sukilimas Lietuvoje; 1956 m. Leninas ir Vincas Kapsukas Poronine, Vilnius, Antakalnis, 1957 m., pastatytas 1979 m., dabar – Grūto parke; Gediminas, 1985 m.; Leninas, Jonava, dabar – Grūto parkas. Paminklinės skulptūros Kristijonas Donelaitis, Vilniaus universitetas, 1963 m.; Jokūbas Smuškevičius. Rokiškis, 1969 m.; Vilius Kudaba. Švenčionys, 1972 m.; Julius Janonis, Biržai, 1976 m.; Pranas Gudynas, 1982 m.; Juozas Gruodis, Kaunas, 1985 m.; Motina, Aukštųjų Šančių karių kapinės, Kaunas, 1985 m.; paminklinis akmuo Stanislovui Rapolioniui Šalčininkų rajone, 1986 m.; Palaimintasis Jurgis Matulaitis, Vilniaus arkikatedra, 1991 m.; Paminklas žuvusiems partizanams ir tremtiniams, Žeimiai, 1993 m.; Abraomas Kulvietis, Jonava, 2009 m. Antkapiniai paminklai Leonas Prūseika, Čikaga, 1962 m.; Romanas Žebenka. Baisogala, 1968 m.; Stasys Krasauskas, Vilnius, 1986 m. Portretai Mano draugai. Ciklas, 1954–1955 m.; Juozas Gruodis, 1960 m.; Jonas Kubilius, 1963 m.; Karlas Marksas, 1963 m.; Vytautas Mackevičius, 1972 m.; Lietuvių raštijos ir grožinės literatūros pradininkai. Ciklas, 1976–1979 m.; Vytautas Jonynas, 1980 m.; Vytautas Kalinauskas, 1986 m.; Valdas Adamkus, 1992 m.; Vilniaus universiteto garbės daktarai. Ciklas, 1992–1996 m.; Frank Zappa, 1995 m.; Saulius Sondeckis, 1998 m. Įvertinimai 1963 m. LTSR nusipelnęs meno veikėjas; 1976 m. LSRS liaudies dailininkas; 1977 m. LSSR valstybinė premija už K. Donelaičio skulptūrą; 1986 m. Tautų draugystės ordinas; 2000 m. rugpjūčio 4 d. Jonavos rajono garbės pilietis; 2011 m. liepos 28 d. Biržų rajono garbės pilietis; 2018 m. atidarytas memorialinis muziejus Žeimiuose. Daugiau informacijos rasite: https://www.respublika.lt/lt/naujienos/kultura/kulturos_naujienos/mire_skulptorius_konstantinas_bogdanas/ https://www.lrt.lt/tema/konstantinas-bogdanas http://leidykla.vda.lt/lt/leidinys//konstantinas-bogdanas http://mokslolietuva.lt/2013/10/tautiskumo-motyvai-skulptoriaus-konstantino-bogdano-kuryboje/ https://www.delfi.lt/gyvenimas/namai/konstantinas-bogdanas-bronzinis-metrastininkas.d?id=4780724 https://www.birzai.lt/index.php?531422478
Nuo 1958 m. V. Brėdikis – Lietuvos architektų sąjungos narys, buvęs Lietuvos architektų sąjungos valdybos ir jos komisijų narys, Lietuvos architektų sąjungos atstovas Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų komitete. 1988–1989 m. – Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio Seimo narys ir Vilniaus Tarybos narys. Lietuvos mokslo tarybos ekspertas. VDA Senato narys. Dalyvavo Lietuvos kultūros fondo veikloje. Nuo 1991 m. – Tautos namų santaros tarybos narys. Biržiečių klubo „Krivulė“ narys, žūklės klubo „Merkys“ narys ir „Žuvininkų sąjungos“ valdybos narys. Daugiau informacijos rasite: http://archmuziejus.lt/lt/biografijos/vytautas-bredikis/ http://www.yrasalis.lt/desimt/inzinieriai/prof-vytautas-bredikis/ https://www.youtube.com/watch?v=ioSNS7dGkO0
Susipažinti su Algirdo Petrulio gyvenimu ir kūryba galima Biržų krašto muziejaus „Sėla“ Vabalninko filiale. Nemažai informacijos pateikta ant gyvos atminties sienos istorinėje ekspozicijoje. Apie Algirdą Petrulį išsamesnės informacijos rasite: https://lt.wikipedia.org/wiki/Algirdas_Petrulis https://lietuvai.lt/wiki/Algirdas_Petrulis https://www.bernardinai.lt/2010-01-25-mire-dailininkas-algirdas-petrulis/ https://www.bernardinai.lt/algirdas-petrulis-tapyba-tarsi-spalvu-muzika/ http://www.mmcentras.lt/autoriai/algirdas-petrulis/469 https://www.youtube.com/watch?v=PnUf2t8XKwA https://www.tartle.lt/lt/autoriai.html?author=19494 http://www.siaure.lt/article/articleview/12929/1/283
P. Rauduvė daugiausia kūrė linoraižinio, medžio raižinio technika. Iliustravo knygų: J. Janonio „Raštai“ (1945 m.), A. Venclovos „Medis ir jo atžalos“ (1947 m.), A. Baranausko „Anykščių šilelis“ (1949 m.), E. Mieželaičio „Svetimi akmenys“ (1957 m.), „Žvaigždžių papėdė“ (1959 m.). Sukūrė kaimo ir miesto peizažų („Ganykloje“, 1943 m.; „Palangoje prie Birutės kalno“, 1957 m.; „Vilniaus Antakalnis“, 1964 m.; „Neringa“, 1971–1977 m.), Zodiako ženklų ciklo estampų (1943–1944 m.), ekslibrisų (B. Uoginto, 1963 m.; K. Lazdausko, 1968 m.; V. Mikėnienės, 1969 m.), plakatų. Kūrybai būdinga preciziškas realistinis piešinys, dekoratyvumas, detalizuota kompozicija, įvairių štrichų deriniai. Taip pat parašė straipsnių apie dailę, parengė leidinių. Nuo 1937 m. dalyvavo parodose. Kūrinių yra Lietuvos dailės muziejuje, Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, Vilniaus universiteto bibliotekos Grafikos kabinete, Lietuvių literatūros ir meno archyve, Biržų krašto muziejuje „Sėla“. 2012 metais buvo išleistas albumas „Petras Rauduvė. Grafika: Kūrybos retrospektyva 1932–1993”. Sudarytoja Regina Urbonienė. Albumas supažindina su gausia ir įvairiapusiška dailininko grafine kūryba, pradedant iki šiol mažai tyrinėtu ankstyvuoju dailininko kūrybiniu laikotarpiu, jo karo ir pokario metų dailininko – knygų iliustruotojo veikla, išryškina geriausius dailininko, peizažo žanro puoselėtojo lietuvių grafikoje, bruožus. Atspindėtas ir dailininko taip mėgtas ekslibriso žanras, pristatomi išlikę taikomosios grafikos pavyzdžiai. Leidinį papildo gausi iki šiol nepublikuota dokumentinė medžiaga iš Lietuvos literatūros ir meno bei dailininko šeimos archyvų. Autentiškumo ir unikalumo šiam leidiniui suteikia dailininką pažinojusių draugų, kolegų ir šeimos narių atsiminimų pluoštelis (V. Aliulio, M. Karčiausko, V. Jurėnienės, I. Žemaitytės-Geniušienės ir kt.). Įvairesnės informacijos apie grafiką Petrą Rauduvę rasite: http://www.museums.lt/Zurnalas/2004-4/rinkiniai_seibutis.htm http://www.siaure.lt/article/articleview/10031/1/286 http://www.ldsajunga.lt/Grafikos_ir_piesiniu_kolekcija-151 https://www.respublika.lt/lt/naujienos/kultura/kulturos_naujienos/kuklus_zmogus_petras_rauduve/ https://www.7md.lt/daile/2012-11-16/PETRAS-RAUDUVE-GRAFIKA-1932-1993-M-KURYBA https://www.limis.lt/paieska/perziura/-/exhibit/preview/20000015291699?s_id=e2bdiqGVngUiKihS&s_ind=1771&valuable_type=ARCHYVAS http://www.siaure.lt/article/articleview/10031/1/286
1946–1949 m. dėstė Kauno konservatorijoje, nuo 1949 m. iki mirties – LSSR konservatorijoje Vilniuje. 1949–1950 m. Solinio dainavimo ir choro dirigavimo fakulteto dekanas, 1951–1961 m. Operinio parengimo katedros vedėjas, 1959–1961 m. direktoriaus pavaduotojas mokymo reikalams, 1962–1964 m. Choro dirigavimo katedros vedėjas, ilgametis choro studijos vadovas ir dirigavimo dėstytojas, nuo 1951 m. docentas, nuo 1965 m. profesorius. 1957–1959 m. dėstė ir Vilniaus pedagoginio instituto Muzikos katedroje. Aukštosiose mokyklose išugdė būrį choro dirigentų. 1961 m. įkūrė Respublikinį muzikos mokytojų mišrųjį chorą ir buvo jo meno vadovas bei vyr. dirigentas. Choras padėjo pakelti kvalifikaciją daugeliui Lietuvos mokyklų muzikos mokytojų-chorvedžių, surengė koncertų Lietuvos miestuose ir miesteliuose. A. Budriūnas buvo tarpukario Lietuvos įvairių organizacijų dainų švenčių dirigentas, pokario metų respublikinių dainų švenčių konsultantas, Vilniaus miesto chorvedžių tarybos narys ir dainų švenčių dirigentas, 1964 m. I-osios respublikinės moksleivių dainų šventės meno vadovas ir vyr. dirigentas, chorų apžiūrų ir konkursų komisijų pirmininkas arba narys, valstybinių egzaminų komisijų pirmininkas ir narys, Lietuvos kompozitorių sąjungos narys. Parašė straipsnių choro meno interpretavimo klausimais ir chorų koncertų recenzijų, muzikos vadovėlį bendrojo lavinimo mokyklos VIII klasei (1960 m.). Sukūrė vokalinių ir instrumentinių kūrinių, harmonizavo lietuvių liaudies dainų chorams, parašė keletą giesmių. Minėtinos sudėtingesnės dainos mišriajam chorui: „Jau išskrenda paukščiai klajūnai“, „Ruduo“, „Vilnius“, „Parugy“, „Nuo aukšto kalno“, giesmė „Ei, kelkitės“. Populiarios buvo dainos moterų chorui: „Našlaitėlės naktis“, „Nemunas“, „Rytmečio žemė“, „Koks ten lengvas poilsėlis“, „Geltieji lineliai“, „Nuo aukšto kalno“.Vyrų chorui: „Lopšinė“, „Žvejai“ ir baladė „Vyrų dalia“. Vaikų chorai pamėgo jo dainas „Rudenėlis“, „Ąžuoliukai“, „Išeik, tėveli, žalian sodelin“, „Riedėkit, gintarėliai“ ir kt. Parašė dainelių ir patiems mažiesiems dainininkams: „Žemuogėlės, „Neužmirštuolės“, „Keturi“, „Pirmasis dantukas“ ir kt. Parašė straipsnių choro meno interpretavimo klausimais ir chorų koncertų recenzijų, muzikos vadovėlį bendrojo lavinimo mokyklos VIII klasei (1960 m.). Sukūrė vokalinių ir instrumentinių kūrinių, harmonizavo lietuvių liaudies dainų chorams, parašė keletą giesmių. Su žmona Kotryna išaugino du sūnus: Algimantas Budriūnas – inžinierius, Aloyzas Ramunis Budriūnas – botanikas, gamtos mokslų daktaras. 1955 m. jam suteiktas LTSR nusipelniusio artisto, 1962 m. – liaudies artisto vardas. Bronius Budriūnas – lietuvių kompozitorius, choro dirigentas, vargonininkas, pedagogas. Gimė 1909 m. liepos 29 d. Pabiržėje, mirė 1994 m. spalio 11 d. Los Andžele, JAV. Palaikai pervežti į Vilnių ir 1996 m. gegužės 11 d. palaidoti Antakalnio kapinėse). Pirmasis muzikos mokytojas buvo Pabiržės vargonininkas J. Klastauskas. 1925–1938 m. Kauno muzikos mokykloje ir konservatorijoje vargonuoti mokėsi pas Juozą Naujalį, kapelmeisterio meno – pas Emeriką Gailevičių, diriguoti – pas Julių Štarką, kompozicijos – pas Juozą Gruodį. Studijuodamas intensyviai dirbo. 1928–1934 m. buvo Kauno karo ligoninės vargonininkas, 1933–1935 m. – Kauno moterų dailės darbų mokyklos, 1935–1936 m. – Kaišiadorių gimnazijos, 1936–1938 m. – Kauno 4-osios gimnazijos mokytojas ir chorų vadovas. Su pastarosios gimnazijos choru 1937 ir 1938 m. Kauno apygardos gimnazijų chorų varžybose laimėjo pirmąsias vietas, o 1938 m. visos Lietuvos mokyklų chorų varžybose pelnė pirmąją vietą ir aukso medalį. 1938 m. dainų šventėje Ukmergėje dirigavo jungtiniam chorui. 1938–1940 m. buvo Dotnuvos žemės ūkio akademijos muzikos lektorius, choro vadovas ir vargonininkas. 1940–1941 m. – Vilniaus filharmonijos mišriojo choro meno vadovas ir vyr. dirigentas. Per pusmetį chorą išmokė nemažai lietuvių ir užsienio kompozitorių kūrinių, surengė koncertų Vilniuje, Kaune, Panevėžyje, Kėdainiuose, Tauragėje, Telšiuose. 1941–1944 m. – Vilniaus muzikos mokyklos mokytojas ir Vilniaus Šv. Jono bažnyčios vargonininkas bei choro vadovas. 1942–1944 m. – Vilniaus operos vyr. chormeisteris. Parengė L. van Beethoveno Devintąją simfoniją ir W. A. Mozarto „Requiem“, chorus iš G. Verdi , G. Puccini, G. Rossini ir Ch. Gounod operų. Prisidėjo prie žurnalo „Muzikos barai“ organizavimo ir buvo jo administratorius. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, bažnytinės muzikos mokėsi Regensburge pas F. X. Haberlį, kompozicijos Stuttgarte pas G. V. Albrechtą, dirigavimo pas Jeronimą Kačinską. 1944–1945 m. buvo Regensburgo vokiečių parapijos vargonininkas, o Šv. Juozapo bažnyčioje subūrė chorą. 1945–1948 m. Scheinfelde vadovavo Lietuvių meno kolektyvo chorui, kuris per trejus metus surengė apie 70 koncertų didžiosiose pabėgėlių stovyklose, dainavo per radiją, dalyvavo tautiniuose renginiuose. Choro koncertų programose buvo ir sudėtingų kūrinių: Juozo Gruodžio „Žiema“ ir „Žvejai“, Vlado Jakubėno „Ko žilas ožys bliovė“, Jeronimo Kačinsko „Beržas“, Juozo Naujalio „Vasaros naktys“, Česlovo Sasnausko „Užmigo žemė“, Vaidilučių choras iš Miko Petrausko operos „Birutė“, „Kelkim taures“ iš Stasio Šimkaus operos „Pagirėnai“ ir kt. Tremtyje suorganizavo muzikos kursus ir turėjo apie 30 mokinių. 1946 m. Würzburge suorganizavo dainų šventę ir buvo vyr. dirigentas. 1946 m. Regensburge dalyvavo Lietuvių katalikų muzikos darbuotojų suvažiavime ir buvo išrinktas į Lietuvių katalikų tremtinių bažnytinės muzikos komisiją. 1949 m. atvyko į JAV. Iki 1951 m. buvo Lietuvių radijo klubo „Balsas“ Detroite, MI, choro, vyrų kvarteto ir okteto, moterų seksteto bei solistų vadovas, vargonininkavo ir vadovavo chorui „Regina Pacis“ Our Lady of Peace parapijoje. Nuo 1953 m. Šv. Kazimiero lietuvių parapijos vargonininkas ir mišriojo choro (70–80 dalyvių) vadovas Los Angeles. Choro repertuare buvo apie 100 įvairių kūrinių: giesmių, dainų, mišių, kantatų ir ištraukų iš operų. Su choru ir solistais atliko savo kantatas „Tėviškės namai“, „Lietuvos šviesos keliu“ ir „Gintaro krašto baladė“, Stasio Šimkaus kantatą „Atsisveikinimas su tėvyne“, Th. Dubois oratoriją „Septyni Kristaus žodžiai“ ir kt. Choras dalyvavo televizijos laidose, JAV ir Kanados lietuvių dainų šventėse Čikagoje ir Toronte, talkino kuriant filmą apie lietuviškas dainas ir šokius, į plokšteles įdainavo per 30 dainų ir giesmių, taip pat B. Budriūno kantatą „Tėviškės namai“ ir Th. Dubois oratoriją „Septyni Kristaus žodžiai“ (1962 m.). Su chorais, vokaliniais ansambliais bei solistais išleido 12 plokštelių. B. Budriūnas vadovavo Pater Noster gimnazijos ir Šv. Trimitų bažnyčios chorams, buvo Aušros lituanistinės mokyklos Detroite ir Šv. Kazimiero parapijos lituanistinės mokyklos Los Angeles muzikos mokytojas ir vaikų chorų vadovas. 1953 m. įkūrė fortepijono ir dainavimo studiją, kurioje išugdė daug gerų muzikantų. Buvo JAV ir Kanados lietuvių 1956, 1961, 1966, 1971 ir 1978 m. dainų švenčių dirigentas Čikagoje ir Toronte, 1974 m. Australijos lietuvių dainų šventės dirigentas Adelaidėje. ALRK Vargonininkų sąjungos 50-mečio (1962 m. birželio 3 d.) jubiliejinio koncerto garbės dirigentas. 1970 dalyvavo Latvijos dainų šventėje, 1975, 1977 ir 1985 m. lankėsi Lietuvoje, dalyvavo dainų šventėse. B. Budriūnas žinomas kompozitorius. Sukūrė 5 kantatas: „Tėviškės namai“, „Gintaro krašto baladė“, „Lietuvos šviesos keliu“, „Tu Vilniuj pasilik, valdove“, „Per pasaulį keliauja žmogus“, operetę „Sidabrinė daina“, Mišias Šv. Kazimiero garbei (apdovanotos žurnalo „Laiškai lietuviams“ konkurso premija). Išpopuliarėjo jo dainos „O, Nemune“ (1948 m. ALRK Vargonininkų sąjungos surengtame kūrinių konkurse laimėjo antrąją premiją), „Mano protėvių žemė“, „Tykiai, tykiai Nemunėlis teka“, „Šauksmas“, „Išauš pavasaris“, „Mūsų žemė Lietuva“ ir kt. Sukūrė daug giesmių, kūrinių fortepijonui, smuikui, Raudą styginių kvartetui, simfoninę poemą ir kt. Jo dainos ir kantatos trylika kartų buvo atliktos JAV ir Kanados bei Australijos lietuvių dainų šventėse. Kantata „Tu Vilniuj pasilik, valdove“, 1992 m. pirmą kartą atlikta Kaune ir Klaipėdoje, o 1996 m. ir Vilniuje. Išleista per 100 įvairių kūrinių – apie 70 išeivijoje (dalis jų įrašyta į plokšteles). JAV buvo įkurtas specialus fondas jo kūriniams leisti. Nuo 1949 m. buvo ALRK Vargonininkų sąjungos narys, 1956 m. išrinktas Centro valdybos vicepirmininku. 1985 apdovanotas LB Kultūros tarybos muzikos premija, paminėtas amerikiečių, vokiečių, latvių ir lietuvių enciklopedijose bei žinynuose. 1988 m. Rūta Kleva Vidžiūnienė parengė ir išleido knygą „Kompozitorius Bronius Budriūnas“. Lina Dumbliauskaitė yra parengusi ir 2011 m. išleidusi knygą „Muzikai broliai Budriūnai. Gyvenimo vingiai, kūryba, kultūrinė visuomeninė veikla“. Daugiau informacijos apie brolius Motiejų, Antaną ir Bronių Budriūnus rasite: https://www.muzikusajunga.lt/zurnalas/muzikos-barai-269/75-eri-kai-broliai-budriunai-naujo-baro-emesi http://musu.skrastas.lt/?data=2018-09-25&id=1537793002&pried=2018-09-25 http://kelmes.krastas.lt/?data=2019-05-28&id=1559026950&pried=2019-05-28 https://www.choras.lt/index.php/prisimenant-mokytoja-antana-budriuna/ http://www.aidai.eu/index.php?option=com_content&view=article&id=4487:mi&catid=285:196910&Itemid=324 http://www.xxiamzius.lt/numeriai/2009/12/09/atmi_03.html https://www.delfi.lt/kultura/naujienos/birzu-festivalyje-rudeniskai-spalvinga-lietuviskos-chorines-muzikos-palete.d?id=75855215 https://www.7md.lt/archyvas.php?leid_id=733&str_id=6583 https://www.muzikusajunga.lt/nariai/bronius-budriunas https://blog.lnb.lt/lituanistika/tag/bronius-budriunas/ 
Petro Kalpoko (1880–1945) autoportretai ir nuotrauka Biržų krašto muziejaus „Sėla“ fondų nuotraukos Dailininkas tapytojas, profesorius Petras Kalpokas gimė 1880 m. kovo 31 d. Miškinės vienkiemyje, Kvetkų valsčiuje. Mokėsi Mintaujos, vėliau – Rygos gimnazijose, 1898–1900 m. – Odesos dailės mokykloje. 1900 m. grįžo į Lietuvą. Nuo 1905 m. dalyvavo parodose. Tapė peizažus, buitines kompozicijas, portretus. Studijavo tapybą A. Ažbės mokykloje Miunchene. 1908–1912 m. gyveno Vengrijoje, Šveicarijoje. Apie 1909 m. grįžo į Lietuvą, kurį laiką gyveno Kvetkuose. 1914 m. apsigyveno netoli Lokarno (Šveicarija), 1915 m. persikėlė į Italiją, vertėsi atsitiktiniais darbais, tapė. 1920 m., po 20 metų klajonių, grįžo į Lietuvą. 1921 m. pradėjo dėstyti Justino Vienožinskio įsteigtuose piešimo kursuose. 1922 m. įsikūrusioje Kauno meno mokykloje dėstė piešimą ir tapybos technologiją. 1928 m. surengė didelę personalinę parodą Kaune. Ta proga Lietuvių dailės draugija išleido „Petro Kalpoko apžvalginės parodos katalogą“. 1929–1940 m. vadovavo Tapybos studijai, dėstė piešimą, freską ir mozaiką. 1930 m. išleido „Tapybos technikos vadovėlį“. 1941–1945 m. dėstė tapybą Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute. 1945 m. tapo profesoriumi. Jo mokiniai: Marija Cvirkienė, V. Palaima, V. Mackevičius, Irena Trečiokaitė-Žebenkienė ir kt. Įžymiausi darbai: „Šveicarijos peizažas“ (1915 m.), „Rudenį“ (1921 m.), „Vakaras“ (1926 m.), „Laiptai Tivolyje“ (1927 m.), „Palangos kurpius“ (1930 m.), „Alkoholikas“ (1935 m.), „Autoportretas“ (1939 m.), kalbininko Jono Jablonskio, pedagogo Jurgio Talmanto (1939 m.), Olgos Dubeneckienės portretai. „Metropolio“ restorano užsakymu reprezentacijų salei 1921 m. nutapė drobę su trijų Didžiųjų kunigaikščių: Gedimino, Kęstučio ir Vytauto portretais. Juozo Tumo-Vaižganto pakviestas, Vytauto bažnyčiai sukūrė dvi didžiules drobes: „Vytauto Didžiojo padėka Šv. Mergelei Marijai po Vorkslos mūšio“ (1921 m.) ir „Pieta“ (1927 m.). Arkikatedros bazilikos koplyčią papuošė jo drobė „Šv. Zita“. Kartu su sūnumi P. Kalpokas išdekoravo Kauno centrinio pašto salės operacijų langelius lietuviškų pašto ženklų atvaizdais. Su J. Januliu, V. Didžioku, O. Dubeneckiene sukūrė 20 figūrinių kompozicijų plafoną Kauno banko rūmuose, 1938–1939 m. nutapė 3 pano „Rytas“, „Žvejai“, „Pramoninio Lietuvos kaimo peizažas“ Kretingos banko rūmams. Piešė karikatūras, iliustravo knygas, kūrė plakatus, dekoracijas kai kuriems Valstybės teatro spektakliams. 1938 m. Pramonės, prekybos ir amatų rūmams sukūrė monumentalias freskas: „Sielininkai“, „Kanklininkas“, „Darbas“. Nemaža dalis jo kūrinių saugoma M. K. Čiurlionio dailės galerijoje Kaune. P. Kalpokas mirė 1945 m. Kaune. Palaidotas Petrašiūnų kapinėse. 1946 m. pastatytas antkapinis paminklas (dail. Rimtas Kalpokas). Daugiau informacijos rasite: http://8diena.lt/2018/12/05/realizmo-patriarchas-lietuvos-daileje-petras-kalpokas/ https://www.lrytas.lt/kultura/daile/2020/06/20/news/dingusiais-laikyti-petro-kalpoko-paveikslai-brangiausi-lietuvoje-15336911/ https://www.keliuociucentras.rvb.lt/lt/krasto-kureju-puslapis/petras-kalpokas https://www.kretvb.lt/personalijos/kalpokas-petras/ http://www.aidai.eu/index.php?option=com_content&view=article&id=6198:li&catid=374:9-lapkritis&Itemid=424 https://www.vle.lt/straipsnis/petras-kalpokas/ http://www.ldsajunga.lt/Tapybos_ir_akvareles_kolekcija-282
Algirdas Butkevičius 2014-05-20 „Šiaurės rytai“ Taip buvo vadinamas Algirdas Ločeris. Šitaip pavadinta ir akordeono muzikos kompaktinė plokštelė, kurioje įrašyti 27 restauruoti, iš Lietuvos radijo archyvo imti, 1953 – 1972 metais jo groti muzikiniai įrašai. Biržiečiai, išgirdę Ločerio pavardę, dažniausiai pagalvoja apie garsųjį Biržų fotografą Petrą Ločerį, o ne jo talentingus vaikus: vyriausiąjį sūnų Vytautą (ekonomistą, stendinio šaudymo meistrą, nusipelniusį sporto trenerį), vidurinį Algirdą ir jaunesnįjį, dailininku tapusį Laimutį. Jauniausioji iš Petro Ločerio vaikų – dukra Alma Ločerytė, taip pat gimusi Biržuose, - Rašytojų sąjungos narė, vertėja, už nuopelnus skleidžiant ir puoselėjant Lietuvos kultūrą Norvegijoje apdovanota „Lietuvos tūkstantmečio žvaigžde“. Algirdas gimė 1926 metų gegužės 2 dieną Biržuose. Tikriausiai iš tėvo, puikiai iš klausos skambinusio gitara, paveldėjo polinkį muzikai. Dar vaikas būdamas susižavėjo akordeonu, kurį iš Prancūzijos buvo parsivežęs biržietis siuvėjas Kučiauskas. Tėvas, matydamas sūnaus gabumus muzikai, dviračiu iš Pasvalio jam atvežė mažą, 14 bosų akordeoną. Pirmasis Algirdo muzikos mokytojas Biržų gimnazijoje buvo Kazimieras Linkevičius, smuikininkas, baigęs Klaipėdos muzikos mokyklą. Jis supažindino būsimąjį armonikos virtuozą ne tik su muzikos pradmenimis, bet ir mokė jį groti fortepijonu. Tikriausiai tuomet Petras Ločeris savo trims sūnums nupirko pianiną, kurį, pavadintą „Birutės“ vardu, po daugelio metų „Sėlos“ muziejui padovanos Algirdo Ločerio anūkė, kompozitoriaus Vido Ločerio dukra Marija Ločerytė – Šilževičienė. Skaitydamas fortepijono gaidas, Algirdas akordeonu mokėsi groti savarankiškai. Netrukus abu su tėvu jau grojo vestuvėse. O 1942 metais jo atliekama muzika, sulaukusi puikių klausytojų vertinimų, pirmąsyk nuskambėjo per Kauno radiją. Gabų jauną akordeonininką pakviečia akompanuoti „Linksmaisiais broliais“ pasivadinę, visoje Lietuvoje su pasisekimu koncertuojantys dramos aktoriai Juozas Siparis, Viktoras Dineika ir Jurgis Petrauskas. Karo metais natų akordeonui Algirdas gaudavo iš vokiečių karių. Kartą natų jam parūpinęs taip pat akordeonu puikiai grojęs vyresnysis brolis Vytautas. Jis parašė prašymą vienai austrų firmai, pardavinėjusiai kūrinių akordeonui natas. Kartu su prašymu nusiuntęs lašinių, jis netrukus iš Vienos sulaukė pluošto natų sąsiuvinių, kurie pradžiugino jaunąjį muzikantą. 1944 metais Algirdas tapo Panevėžio dramos teatro akompanuotoju. Vėliau jis prisimins, kad aktorius iš jo buvęs nekoks, bet teatro režisieriui Juozui Miltiniui patikęs jo grojimas. Čia jam teko dirbti neilgai. Vieną 1945 – ųjų metų birželio dieną, po spektaklio, jis kartu su savo bičiuliu Baliūnu užėjo į parduotuvę. „Mes stovėjome eilėje ir garsiai šnekėjomės, – po daugelio metų prisimins Algirdas Ločeris. – Draugas man sako: „Ar žinai, kodėl šie ikrai yra raudoni? Todėl, kad juos atvežė iš Sovietų Sąjungos!“ Mūsų pokalbį išgirdo parduotuvėje buvę saugumo darbuotojai. Jie liepė parodyti dokumentus, o po kelių dienų mus suėmė.“ A. Ločeris buvo ištremtas į Sibirą, įkalintas Archangelsko Kizmos miesto griežto režimo mirtininkų lageryje. Ištrūkti iš jo padėjęs akordeonas. Buvo taip. Pavasarį Algirdas vaikščiojęs po lagerio teritoriją ir staiga išgirdęs akordeono garsus. Apsidairęs pamatė mergaitę, kuri labai sunkiai ir prastai, bet susidomėjusi grojo akordeonu. Algirdas nusprendė jai padėti išmokti groti. Šias pamokas pastebėjo jos tėvas, majoras, lagerio viršininkas. Sužinojęs, kad Algirdas – geras akordeonistas, sudarė jam visas sąlygas mokyti dukrą. Netrukus, išsiaiškinęs, kad Algirdui nėra iškeltos bylos, iš lagerio paleido. 1946 metų liepos mėnesį Algirdas Ločeris grįžo į Lietuvą. Prasideda sėkmingiausias jo gyvenimo laikotarpis. Puikiai improvizuojantį, lengvai prisiderinantį prie partnerių, artistiškumu, nuoširdumu ir inteligencija pavergiantį publiką Algirdą Ločerį grobstyte grobsto koncertinės įstaigos ir įvairiausi atlikėjai. O į Vilniaus politechnikume 1946 – 1949 metais rengiamus šokius, kuomet jiems groja Algirdas ir Vytautas Ločeriai, būna labai sunku patekti. Abiejų brolių duetas ypač sėkmingai pasirodo 1946 metų Vilniaus miesto ir apskrities saviveiklos kolektyvų apžiūroje. Jono Švedo vadovaujama vertinimo komisija leidžia jauniesiems akordeonininkams dalyvauti respublikinėje saviveiklos kolektyvų apžiūroje. 1948 metais A. Ločeris jau Filharmonijos solistas ir akompaniatorius, koncertuose ne tik akordeonu ar fortepijonu akompanuojantis solistams, bet su pasisekimu atliekantis ir savo solinę programą, kurią sudarydavo 2 – 4 įvairaus žanro, dažniausia estradinio stiliaus, kūriniai. Keturiolika metų jis dirba įvairiose Filharmonijos estradinėse koncertinėse brigadose, kelerius metus koncertuoja Maskvos „Goskoncerte“. 1957 metais Maskvoje vykusiame sąjunginiame jaunimo festivalyje – konkurse, kuriame varžėsi stipriausi Sovietų Sąjungos bajano ir akordeono atlikėjai, laimi trečiąją vietą. Tai jo profesionalumo pripažinimas. Algirdas Ločeris tampa žinomas ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Sovietų Sąjungoje. Tokia šlovė ir pripažinimas ne vienam kūrėjui galėjo apsukti galvą. Tačiau jį pažinoję prisimena, kad net ir pasiekęs savo kūrybos viršūnę, tapęs vienu geriausių Sovietų Sąjungoje atlikėjų, Algirdas likęs toks pat paprastas ir kuklus žmogus. Prisimenu vieną Algirdo Ločerio koncertą Pabiržės vidurinės mokyklos (dabar parapijos namų) salėje. Tai galėjo būti apie 1955 – uosius metus. Tikriausiai šį koncertą mokiniams ir visuomenei surengti pasiūlė kartu su juo Filharmonijoje dirbęs ir koncertavęs dainininkas Valerijus Indrikonis, kilęs iš Kirdonių. Pirmą kartą klausėmės impozantiškai atrodančio solisto dainavimo. Ir žinoma, virtuoziško akordeonininko grojimo. Į koncertą atėjo ir miestelio gyventojų. Žmonės stovėjo vienas prie kito salės pasieniuose. Po kiekvieno nuskambėjusio kūrinio aidėjo plojimai. Rodos, iki šiol atmintyje tebeskamba gyvai ir nepaprastai muzikaliai (muzikantas garsėjo ne tik ypatingu muzikalumu, bet ir puikia pirštų technika) atliekamos melodijos. Algirdas Ločeris, kaip kviestinis akordeonistas, grojo Jurgio Gaižausko vadovaujamoje Lietuvos radijo ir televizijos kaimo kapeloje, nuo 1963 metų Profesinių technikos mokyklų valdybos kultūros namuose įkūręs akordeonininkų ansamblį (jame grojo ir sūnus Vidas, vėliau pasirinkęs kompozitoriaus kelią), jam vadovavo iki pat pensijos. Šis ansamblis ne kartą koncertavo televizijoje, dalyvavo dainų šventėse, 1980 metų Maskvos olimpiados kultūrinėje programoje. Ypač populiarus buvo 1963 metais susibūręs radijo ir televizijos estradinis trio, kuriame akordeonu grojo Algirdas Ločeris, kontrabosu – Zigmas Žukas, mušamaisiais – Jonas Mašanauskas. Šio ansamblio (per trejus metus jis Lietuvos radijuje įrašė apie 180 kūrinių) širdis ir siela buvęs Algirdas. Sulaukęs penkiasdešimties, nusprendė esąs per senas ir nebegalįs groti koncertuose, nes „jau nebeturi tos technikos“. Turėjo suaugusių mokinių. Kad neatprastų nuo muzikos, kasdien paimdavo akordeoną į rankas. Senatvė buvusi skurdi. Gulėjo tarp gaidų, prisimena Zita Kelmickaitė. Visur gaidos – po pagalve, ant grindų, po lova. Vienintelė kalba – apie grojimą, specifinius muzikinius dalykus. Iki pat gyvenimo pabaigos buvęs labai tolerantiškas, mandagus, malonus. 2006 metais, minint jo aštuoniasdešimtmetį, buvo pristatytas žymiojo akordeonininko grojamų kūrinių kompaktinis diskas. Mirė Algirdas Ločeris 2007 metų rugsėjo 7 dieną. 
Baigęs Bauskės vokiečių mokyklą, iš pradžių vargonuoti mokėsi pas Pabiržės vargonininką ir Rokiškio muzikos mokykloje, vėliau pas Kauno katedros vargonininką J. Kalvaitį. Iki 1896 m. vargonininkavo Pabiržėje, Josvainiuose ir kitur. 1896–1900 m. mokėsi Vilniaus kunigų seminarijoje. 1905–1907 m. studijavo Vokietijoje, Regensburgo aukštojoje bažnytinės muzikos mokykloje. 1928 m. prelatas. 1900–1905 m. kunigavo Baltstogės parapijoje, vadovavo bažnyčios chorui. 1907–1917 m. Vilniaus kunigų seminarijos profesorius ir giedojimo mokytojas, taip pat lietuvių gimnazijos pirmasis muzikos mokytojas, Katedros choro ir orkestro dirigentas. Jo vadovaujamas 120 dalyvių choras turėjo sukaupęs didelį ir įvairų repertuarą, buvo laikomas vienu pajėgiausių Lietuvoje. Ištremtas iš Vilniaus, gyveno Pietų Lietuvoje – Perlojoje, Kietaviškėse, Dauguose ir Merkinėje. Dviračiu važinėjo po kaimus ir surinko apie 2000 lietuvių liaudies dainų. 1921–1923 m. dėstė muziką Merkinės progimnazijoje, o vėliau apsigyveno Kaune: nuo 1923 m. Kunigų seminarijos profesorius. Nuo 1924 m. Lietuvos universiteto Teologijos-filosofijos fakulteto docentas, bažnytinės muzikos ir muzikos istorijos dėstytojas, Universiteto ir Kunigų seminarijos bei bažnytinių chorų vadovas. Dėstė J. Naujalio vargonininkų kursuose, redagavo Šv. Cecilijos draugijos žurnalą „Muzikos aidai“ (1926 m.), paskelbė jame straipsnių. Taip pat rašė leidiniuose „Muzikos barai“, „Soter“, periodinėje spaudoje. Harmonizavo apie 150 lietuvių liaudies dainų, iš kurių populiariausios „Tykiai tykiai Nemunėlis teka“, „Aušt' aušrelė“, „Vai tu, diemed', diemedėli“, išplėtotos liaudies dainos „Tu berželi“, „Vai tu sakai' sakale“, „Vai, gūdžiai barė“ ir kt. Sukūrė kantatas „Saliutas Lietuvos vėliavai“, „Te Deum laudamus“ (Žemaičių vyskupijos 500 metų garbei), daug giesmių. Parašė mokslinių muzikologinių-folklorinių darbų, sudarė giesmyną „Cantionale“ – kunigo A. Sabaliausko pastangomis išleistas 1932 m. Belgijoje.[2] Bibliografija Apie tautines lietuvių dainų gaidas, 1920 m. Lietuvių liaudies daina vestuvėse, 1924 m. Lietuvių tautinių dainų melodijos. 1927 m. Kai kurie lietuvių ir latvių melodijų giminystės bruožai, 1928 m. Mažvydo melodijų kilmė ir jų santykis su lietuvių tautos muzika (habilitacinis darbas) Giedojimo mokykla, muzikos vadovėlis, 1920 m. Muzikos teorija, vadovėlis, 1922 m. Harmonija, vadovėlis, 1926 m. Choralo mokykla, vadovėlis, 1926) m. Mūsų dainelės, I – 1918 m., II – 1919 m., III ir IV – 1923 m. https://www.bernardinai.lt/teodoras-brazys-baznytines-muzikos-kunigaikstis/ https://www.mic.lt/lt/baze/klasikine-siuolaikine/kompozitoriai/brazys/#bio http://www.kaisiadoriumuziejus.lt/enciklopedija/index.php?title=Brazys_Teodoras http://atminimas.kvb.lt/asmenvardis.php?asm=BRAZYS%20TEODORAS 
1932 m. baigė Kauno meno mokyklą. 1932–1944 m. dėstė Raseinių gimnazijoje. 1937 m. tobulinosi Berlyne, Paryžiuje. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją. Nuo 1947 m. gyveno Londone, nuo 1951 m. Toronte. Mirė 1989 m. Toronte. Ankstyvojoje kūryboje vyrauja socialinės tematikos figūrinės kompozicijos iš gipso, cemento („Darbininkas“, „Žemę kasantis“, abi 1936 m.). Joms būdinga sugeometrinta forma, brūkšniuota faktūra, uždara kompozicija. Sukūrė antkapinių paminklų (agronomo P. Kregždės sūnaus Kauno evangelikų kapinėse, 1934 m.), reljefų („Lietuvos bajorų seimelis“ 1937 m.) ir statulų („Neramios sielos tragedija“ 1938 m.) Lietuvos istorijos temomis, portretinių skulptūrų (Maironio biustas Raseinių gimnazijoje, 1938 m.). Kanadoje iš medžio sukūrė istorinių (reljefai „Gediminas diktuoja laišką vienuoliui“ 1968 m. „Basanavičius skaito Nepriklausomybės aktą“ 1978 m.), religinių („Nukryžiuotasis“, „Švč. Mergelė Marija“, abu Šv. Monikos bažnyčioje Toronte) skulptūrų, moters figūros variacijų. Kūriniai dekoratyvūs, kai kurie turi primityvizmo bruožų. Nutapė paveikslų. Dalis kūrinių sudegė Raseiniuose per Antrąjį pasaulinį karą. Kūrinių turi Lietuvos dailės muziejus, Šiaulių „Aušra (muziejus) |muziejus „Aušra““, didelę dalį – Biržų krašto muziejus „Sėla“. https://www.bernardinai.lt/jokubas-dagys-iseivijos-skausmo-skulptorius/ http://old.ldm.lt/Naujausiosparodos/dagys.htm https://www.birzumuziejus.lt/jokubo-dagio-piesti-atvirukai/ https://www.vle.lt/straipsnis/jokubas-jokymas-dagys/ https://www.lituanistika.lt/content/37292 
Mirė 1989 m., palaidotas Vilniaus Rasų kapinėse. Daugiausia kūrė medžio ir linoraižinio bei oforto technika. Nuo 1935 m. dalyvavo parodose. Individualios surengtos Vilniuje (1959 m., 1969 m., 1979 m.), Kaune, Minske (abi 1959 m.), Prahoje (1973 m.). Sukūrė estampų („Bažnytkaimis“, 1939 m.; „Dailininkas gamtoje“, 1943 m.; „Vilnius žiemą“, 1953 m.; „Prie Nemuno“, 1965 m.; „Vilnius pro medžius“, 1966 m.; „Seni medžiai“, 1968 m.; „Vilniui-650“, 1973 m.), juose poetizuojamas gamtos grožis, būdinga daugiaplanė kompozicija, dekoratyvumas, detalizavimas, smulki vingri raižysena. Sukūrė akvarelių, plakatų, ekslibrisų (Jonas Kuzminskis, 1966 m.; Eduardas Budreika, 1968 m.; Jonas Mikėnas, 1969 m.; Juozas Kėdainis, 1975 m.; Leonas Katinas, 1977 m.). Iliustravo knygų, iliustracijos lakoniškos, dekoratyvios, ekspresyvios ir kartu jautrios raižysenos, būdinga juodų ir baltų plotų dermė, charakteringi tipažai, iliustracijas dažnai papildo šriftai, originali ornamentika. Dailininkas neiliustravo knygos – jis kūrė knygą pradedant pirmaisiais puslapiais – nuo šmuctitulo ir titulo, nuo tekstų santykio su iliustracijomis, su knygos formatu – pačios iliustracijos buvo tik vienas iš daugelio elementų, sudarančių knygos visumą. Iliustruotos knygos: Aišbė. Brička, 1947 m.; Balys Sruoga. Lietuvių liaudies dainų rinktinė, 1949 m.; Vincas Mykolaitis-Putinas, Altanų šešėly, 1954 m.; Simonas Stanevičius. Pasakėčios, 1959 m.; Žemaitė. Petras Kurmelis, Marti, 1964 m.; Petras Cvirka. Saulėlydis Nykos valsčiuje, 1967 m.; Vincas Krėvė. Bobulės vargai, 1968 m. 1959 m. jam suteiktas LTSR nusipelniusio meno veikėjo, 1969 m. - liaudies dailininko vardas, 1977 apdovanotas LTSR valstybine premija. „ĮPRASMINTA TRADICIJA“ Antano Kučo kūrinių paroda, skirta 100-osioms dailininko gimimo metinėms Regina Urbonienė Antanas Kučas (1909–1989) įėjo į Lietuvos grafikos istoriją kaip gyvybingos liaudiškos tradicijos puoselėtojas, savito originalaus stiliaus kūrėjas, meistriškų medžio ir linoleumo raižinių bei ofortų autorius. Jo klasikine tradicija paremta knygos meno samprata padėjo pagrindus šiuolaikinės lietuvių knygos apipavidalinimui. Nuo Biržų kilęs Kauno meno mokyklos auklėtinis grafiko keliu pasuko paskatintas dėstytojo Adomo Galdiko. Kūrybingas studentas buvo aktyvus ir atviras naujovėms, kartu su Pauliumi Augiu-Augustinavičiumi, Viktoru Petravičiumi, Alfonsu Dargiu, Henriku Rudzinsku ir kt. priklausė pažangiai „Formos“ grupuotei. Baigęs studijas, pasišventė kūrybinei bei pedagoginei veiklai. Nuo 1936 m mokytojavo Tauragėje, Kaišiadoryse, Kaune, nuo 1944 m. dėstė Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute, nuo 1951 m. – Vilniuje, Lietuvos dailės institute. Profesorius (nuo 1970). A. Kučo mokiniais buvo beveik visi žymiausi Lietuvos grafikai: B. Demkutė, V. Bačėnas, A. Makūnaitė, R. Ulbikaitė, S. Krasauskas, A. Gurskas, R. Čarna, J. Stauskaitė, B. Stančikaitė, I. Daukšaitė-Guobienė, R. Kepežinskas, V. Kalinauskaitė ir kt. Dailininkas apipavidalino apie 220 knygų, tarp jų buvo Aišbės „Brička“ (1947), Balio Sruogos „Liaudies dainų rinktinė“ (1948), Simono Stanevičiaus „Pasakėčios“ (1959), Žemaitės „Petras Kurmelis“ (1975), Petro Cvirkos „Saulėlydis Nykos valsčiuje“ (1967), Vinco Krėvės „Bobulės vargai“ (1968), Vinco Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“ (1954). Už Žemaitės „Marčią“ 1965 m. A. Kučas buvo apdovanotas Leipcigo knygų parodos sidabro medaliu. Jo knygų iliustracijoms būdingas minties lakoniškumas, dekoratyvumas, vaizdo ir teksto ryšys, sodri, ekspresyvi ir kartu jautri raižysena, juodų ir baltų plotų pusiausvyra, ryškūs charakteringi liaudiški tipažai. Iliustracijas dailininkas dažnai papildydavo raižytu šriftu, originalia, skoninga ornamentika. Interpretuodamas liaudies meno tradicijas, grafikas sukūrė savitą plastišką ir dekoratyvų susipynusių augalinių motyvų ornamento stilių. A. Kučas – įsimenančios „Vagos“ leidyklos emblemos, originalių plakatų bei ekslibrisų autorius. Jo sukurtuose jau chrestomatiniais tapusiuose estampuose „Bažnytkaimis” (1939), „Dailininkas gamtoje“ (1943), „Vilnius žiemą“ (1953), „Prie Nemuno“ (1965), „Seni medžiai“ (1968), „Vilniui – 650“ (1973) virtuoziškai perteikta erdvė, gamtos būsenų kaita, paties menininko lyriškas nusiteikimas. Retrospektyvinė A. Kučo kūrybos paroda parengta iš Lietuvos dailės muziejaus ir dailininko šeimos rinkinių. Pristatant mažai kam žinomus studijų metų estampus, plakatus, kortų projektus, jaunystės laikų fotonuotraukas bei šeimos archyvo medžiagą, atgaivinamas gal kiek primirštas, bet labai įdomus Lietuvos grafikos istorijos tarpsnis. Parodoje naujai suskamba pirmąsyk po daugiau kaip penkiasdešimties metų eksponuojami piešiniai, liudijantys dailininko meistrystę, jo gebėjimą subtiliai perteikti gamtos gyvybingumą. Vienas parodos akcentų – A. Kučo, kaip knygos dailininko, veikla. Be iliustracijų, eksponuojami knygų maketai, santūrūs, elegantiški knygų viršeliai, skoningos atsklandos ir nepriekaištingi šrifto pavyzdžiai. Ekspoziciją papildo jau bibliografinėmis retenybėmis tapusios dailininko apipavidalintos knygos. A. Kučas buvo vienas iš lietuvių profesinės grafikos pirmeivių, kūrybiškai interpretavęs tautodailę, puoselėjęs jos tradicijas ir sėmęsis idėjų iš pasaulinio knygos meno pamokų. 1969 m. menininkui buvo suteiktas garbingas liaudies dailininko vardas, 1977 m. jo kūryba įvertinta LSSR valstybine premija. http://old.ldm.lt/VPG/A_Kuco_paroda_100_metinems.htm http://www.kaisiadoriumuziejus.lt/enciklopedija/index.php?title=Ku%C4%8Das_Antanas 
1935 m. priimta į Lietuvos dailininkų sąjungą. Dalyvavo dailės parodose, tapė peizažus, tematinius paveikslus ir natiurmortus, kūrė medžio raižinių ir pirmąjį ekslibrisą Kostui Korsakui, iliustravo Kazio Jakubėno kūrybos rinkinį vaikams „Bus pavasarėlis“. 1944 m. eksternu baigė Vilniaus dailės institutą. 1944 m. dailės instituto dėstytoja, 1947 m. docentė, 1948–1951 m. piešimo katedros vedėja. 1951–1969 m. Tapybos katedroje dėstė dekoratyvinę tapybą. 1951–1955 m. LSSR AT deputatė. 1959 m. LSSR nusipelniusi meno veikėja, 1979 m. LSSR liaudies dailininkė. Dailininkė mėgo tapyti įvairių profesijų, skirtingo amžiaus ir išsilavinimo žmonių portretus. Nutapė portretų: Georgijus Dimitrovas (1940–1941 m.), Juozas Baltušis (1949 m.), Vincas Kapsukas (1955 m.), Lėja Aleksandravičiūtė (1959 m., autoportretas), Eugenija Šimkūnaitė (1969 m.), gydytojas Vytautas Girdzijauskas (1973 m.). Mėgstamiausia dailininkės kūrybinio darbo sritis buvo mozaika. Sukūrė peizažų, istorinių kompozicijų, sukūrė mozaikų, freskų, grafikos kūrinių, plakatų, knygų iliustracijų, ekslibrisų. Sukūrė meno ansamblių, švenčių dekoratyvinių akcentų. Vienas iš jos darbų – dekoratyvinė plokštė „Žuvėdros“ paminklui tėvui yra prie Širvėnos ežero esančiose evangelikų reformatų kapinėse. Nuo 1935 m. dalyvavo dailės parodose. 1949, 1959, 1964 ir 1979 m. Vilniuje surengė individualias parodas. Kūrybai būdinga aktuali socialinė tematika, realistiškos formos, tikslus komponavimas, lyriškumas, ramios spalvos. Mirė 1985 m. sausio 13 d. Vilniuje. https://www.birzietis.lt/kultura/kurybinga-ir-kukli-irena-treciokaite-zebenkiene https://www.vle.lt/straipsnis/irena-treciokaite-zebenkiene/ https://www.manokrastas.lt/straipsnis/vytauto-trecioko-ir-irenos-treciokaites-zebenkienes-tapybos-darbu-paroda Algirdas Alekna – architektas, tyrinėtojas, menininkas, rašytojas ir baltiškosios savasties puoselėtojas. Algirdas Alekna gimė 1941 m. balandžio 13 d. Biržų rajone, Paskvetiškio kaime. Mokėsi Biržų II vidurinėje mokykloje. Studijavo architektūrą Kauno politechnikos institute. Žinomi jo kaip architekto darbai: „Rūtos“ poilsio namų kompleksas Nidoje, Palangos vandens ir purvo gydyklos, Kauno Dariaus ir Girėno stadionas su sporto sale, kiti pastatai. Gražiausius gyvenimo metus paskyrė Kernavės pertvarkymui ir gražinimui. 1984 m. laimėjęs Kernavės gyvenvietės ir joje esančių piliakalnių sutvarkymo konkursą, persikėlė gyventi į Kernavę ir čia gyveno iki pat mirties 2003 metais. https://www.mjr.lt/arc/mjr2004/htm/lt_kernava.htm
Nuo 1954 m. leido ir redagavo anglišką dvimėnesį kino žurnalą „Film Culture“, 1955–1957 m. redagavo mėnesinį filmų meno laikraštį „Intro Bulletin“. Nuo 1958 m. redagavo žurnalo „The Village Voice“ skyrių Movie Journal. Filmų klausimais straipsnius spausdino savo redaguotuose žurnaluose, taip pat leidiniuose „Cinemages“, „Films in Review“, „Film Book“, „Cinema“. Buvo filmų studijinių bei diskusinių susirinkimų programų 1951–1953 m. „Film Study Group“, 1953–1954 m. „Film Forum“ vedėjas. 1962 m. su broliu įkūrė „The Film Makers' Cooperative“, o 1964 m. „The Filmmakers' Cinematheque“, kuris palaipsniui išaugo į „Anthology Film Archives“, vieną didžiausių pasaulyje amerikiečių avangardinio filmo archyvų. J. Mekas artimai bendravo ir dirbo su tokiais menininkais, kaip Jurgis Mačiūnas, Andy Warhol, Nico, Allen Ginsberg, Yoko Ono, John Lennon ir Salvador Dalí. Garsių menininkų „Fluxus“ kolekcijas pristato Vilniuje įsteigtas Jono Meko vizualiųjų menų centras. Mirė 2019 m. sausio 23 d. Niujorke, savo namuose Bruklino rajone. Urna su kūrėjo pelenais palaidota po pusmečio, birželio 16 d., gimtuosiuose Semeniškiuose vykusioje privačioje ceremonijoje. Būdamas 52 metų, 1974 m. J. Mekas vedė Amerikos airę fotografę Hollis Melton. 2005 m. šeima išsiskyrė. Jų vaikai: duktė aktorė Oona Mekas (g. 1974), sūnus aktorius Sebastian Mekas (g. 1981). Įvertinimas • 1997 m. spalio 30 d. suteiktas Vytauto Didžiojo universiteto garbės daktaro vardas. • 2007 m. spalio mėn. prezidento Valdo Adamkaus sprendimu išimties tvarka suteikta Lietuvos Respublikos pilietybė. • 2008 m. balandžio 1 d. už nuopelnus meno ir mokslo srityse Austrijos Menų komiteto sprendimu įteiktas aukščiausias Austrijos apdovanojimas – Pasižymėjimo ženklas. Įteikė Austrijos prezidentas Heinz Fisher. Gavęs šį apdovanojimą, J. Mekas taip pat tapo Austrijos Menų komiteto nariu. • 2011 m. birželio 30 d. Biržų rajono savivaldybės sprendimu suteiktas Biržų garbės piliečio vardas. • 2018 m. lapkričio 30 d. suteiktas Vilniaus dailės akademijos garbės daktaro vardas. Bibliografija • Trys broliai, pasakos ir pjesės vaikams, 1945 m. • Iš pasakų krašto, 1947 m. • Knyga apie karalius ir žmones, pasakos ir pjesės vaikams, 1947 m. • Semeniškių idilės, eilėraščiai, 1948 m. • Gėlių kalbėjimas, eilėraščiai, 1961 m. • Pavieniai žodžiai, eilėraščiai, 1967 m. • Reminiscencijos, eilėraščiai, 1972 m. • Dienoraščiai, eilėraščiai, 1970–1982 m. 1985 m. • There Is No Ithaca, 1996 m. • Laiškai iš niekur, eseistika, 1997 m. • Mano naktys, eseistika, 2007 m. Filmografija • Guns of the Trees (1961 m.) • Film Magazine of the Arts (1963 m.) • The Brig (1964 m.) • Award Presentation to Andy Warhol (1964 m.) • Report from Millbrook (1964–65 m.) • Hare Krishna (1966 m.) • Notes on the Circus (1966 m.) • Cassis (1966 m.) • The Italian Notebook (1967 m.) • Time and Fortune Vietnam Newsreel (1968 m.) • Walden (Diaries, Notes, and Sketches) (1969 m.) • Reminiscences of a Journey to Lithuania (1971–72 m.) • Lost, Lost, Lost (1976 m.) • In Between: 1964–8 (1978 m.) • Notes for Jerome (1978 m.) • Paradise Not Yet Lost (also known as Oona’s Third Year) (1979 m.) • Street Songs (1966/1983 m.) • Cups/Saucers/Dancers/Radio (1965/1983 m.) • Erik Hawkins: Excerpts from „Here and Now with Watchers“/Lucia Dlugoszewski Performs (1983 m.) • He Stands in a Desert Counting the Seconds of His Life (1969/1985 m.) • Scenes from the Life of Andy Warhol (1990 m.) • Mob of Angels/The Baptism (1991 m.) • Dr. Carl G. Jung or Lapis Philosophorum (1991 m.) • Quartet Number One (1991 m.) • Mob of Angels at St. Ann (1992 m.) • Zefiro Torna or Scenes from the Life of George Maciunas (1992 m.) • The Education of Sebastian or Egypt Regained (1992 m.) • He Travels. In Search of… (1994 m.) • Imperfect 3-Image Films (1995 m.) • On My Way to Fujiyama I Met… (1995 m.) • Happy Birthday to John (1996 m.) • Memories of Frankenstein (1996 m.) • Birth of a Nation (1997 m.) • Scenes from Allen’s Last Three Days on Earth as a Spirit (1997 m.) • Letter from Nowhere – Laiskas is Niekur N.1 (1997 m.) • Symphony of Joy (1997 m.) • Song of Avignon (1998 m.) • Laboratorium (1999 m.) • Autobiography of a Man Who Carried his Memory in his Eyes (2000 m.) • This Side of Paradise (1999 m.) • Notes on Andy’s Factory (1999 m.) • Mysteries (1966–2001 m.) • As I Was Moving Ahead Occasionally I Saw Brief Glimpses of Beauty (2000 m.) • Remedy for Melancholy (2000 m.) • Ein Maerchen (2001 m.) • Williamsburg, Brooklyn (1950–2003 m.) • Mozart & Wein and Elvis (2000 m.) • Travel Songs (1967–1981 m.) • Dedication to Leger (2003 m.) • Notes on Utopia (2003 m.) • Letter from Greenpoint (2004 m.) • Lithuania and the Collapse of the USSR (2009 m.) • Sleepless Nights Stories (Premjera Berlyno filmų festivalyje 2011) Daugiau informacijos: https://www.birzai.lt/gyventojams/naujienos/35/veiklos-renginiai-skirti-jono-meko-metams-pamineti-birzu-kraste:3377 https://www.vle.lt/straipsnis/jonas-mekas/ https://www.vdu.lt/lt/person/4-jonas-mekas/ https://www.bernardinai.lt/2019-02-13-penki-jono-meko-filmai-kuriuos-turetumete-pamatyti/ http://www.mmcentras.lt/autoriai/jonas-mekas/79604 https://jonasmekas.com/diary/
Bibliografija • Trys broliai ir kitos pasakos 1946 m. • Iš pasakų krašto, 1947 m. • Knyga apie karalius ir žmones, 1947 m. • Algirdas Landsbergis, Jonas Mekas, Adolfas Mekas, Leonas Lėtas. Modernioji lietuvių egzilio proza, sudarytoja ir įvado autorė Dalia Kuizinienė. Versus aureus, 2006 m. ISBN 9955-699-20-5. Išgirdę Meko pavardę pirmiausia pagalvojame apie Joną Meką. Trejais metais jaunesnis jo brolis Adolfas tarsi slepiasi vyresniojo brolio šešėlyje. Be reikalo. Žymiausių pasaulio kino kritikų nuomone, Adolfas Mekas yra nusipelnęs garbingos vietos kino kūrėjų panteone. Iš 85-erių pragyventų metų A. Mekas net 66-erius praleido toli nuo savo gimtųjų Semeniškių. Jauniausias tarp šešių Povilo Meko ir Elžbietos Jašinskaitės vaikų (gimė 1925 m. rugsėjo 30 d.) Adolfas, 2007-ųjų vasarą trečią kartą aplankęs Lietuvą, Biržus ir savo tėviškę, su nostalgišku jauduliu prisiminė tėvų namus, šaltas lietuviškas žiemas, kai būdamas mažas berniukas ketvertą kilometrų per pusnis brisdavo į mokyklą Papilyje. Prisiminė tikriausiai ir trisdešimtuosius praėjusio amžiaus metus. Tada tėvai iš kaimo kėlėsi į viensėdiją, o jau paūgėję vaikai sodino medelius, nuo keliuko į sodybą vedančią liepų alėją, prie namų ir takelio – smidrus, diemedžius, jurginus. Tikriausiai prisiminė ir trobos kampe stovėjusią spintą, kurios dvi vidurinės lentynos buvo skirtos tėvo bibliotekai. Abu tėvai mėgo knygas. Meilę knygai įdiegė ir vaikams. Ilgais ir gūdžiais žiemos vakarais, kai broliai grįždavo iš miškų malkas kirtę, susėdę prie stalo, arčiau žibalinės lempos, išsitraukdavo Salomėjos Nėries, Jono Aisčio, Kazio Borutos, Kristijono Donelaičio, Žemaitės, Vaižganto, Bernardo Brazdžionio knygas. Jos skatino mąstyti, jausti, mintis ir gimstančias emocijas išsakyti savais žodžiais. Tikriausiai sekdamas broliu Jonu eilėraščius pradėjo rašyti ir Adolfas. 1939 metų „Sėjėjuje“ aptikau trylikamečio Adolfo dviejų posmelių eilėraštį „Pavasarėjant“. Jaunasis autorius rašė: Jau pavasario saulutė Šypsos meiliai iš dangaus. Ir mergaitė po pievutę Bėginės linksma, džiūgaus. Jau saulutė baltą sniegą Nutirpino nuo stogų. Žiemos šaltis miegą miega Ei, pavasaris, smagu! Sklandu, įtaigu, melodinga. Nuoširdūs, paprasti, gražiai surimuoti, be abejonės, talentingo paauglio žodžiai. Žinančio, kaip juos pasakyti. O jo gyvenimo ir kūrybos kelias tik prasideda. Papilio mokykloje, būdamas vienuolikos metų, pirmą kartą pamato kino filmą „Kapitonas Bladas“. Jam tai atrodo tarsi stebuklas ant klasės sienos pakabintos baltos paklodės. Generatorius kartais užgesdavo, o netrukus vėl įsijungdavo. „Maniau, – po daugelio metų pirmąją pažintį su kinu aprašys A. Mekas, – kad visa, kas yra kinas – tai judantys ir sustojantys žmonės. Viskas užtemsta ir jie vėl juda. Nė negalėjau įsivaizduoti, kad filmai kuriami su aktoriais ir kameromis.“ Kol kas jam prieinamesnė poetinė kūryba. Paauglystės metų dienoraštyje rašo, kad nuvykęs į Biržus pas dėdę jo rašomąja mašinėle persispausdino poemą „Sūnus palaidūnas“. Adolfo dėdė – reformatų evangelikų kunigas Povilas Jašinskas, Klaipėdoje prieš karą redagavęs žurnalą, rašęs į tų metų spaudą straipsnius, vertęs giesmes, kūręs eilėraščius. Jo dukra Irena, baigusi universitete lituanistiką, taip pat buvo poetė ir vertėja. Tikriausiai dėdė kunigas, matydamas Jono ir Adolfo gabumus, juos skatino kurti. Netrukus abu broliai apsigyvena Biržuose. Jonas mokosi gimnazijoje, o Adolfas – aukštesniojoje prekybos mokykloje. Jiems tai nebuvo lengvi metai. Atsiminimų knygoje „Žmogus be vietos“ J. Mekas prisimena, kad tais metais Biržuose „nebuvo kada rūpintis maistu, ir pinigų nebuvo. (…) Kai viską suvalgydavom šeštadienį – iš namų mamos transportas atvykdavo tiktai pirmadienį per pietus – ir kai pilvai pradėdavo griaužti, eidavom į kiną. Atradom, kaip įeiti per užpakalines duris, pro gaisrinę, be bilietų. (…) Jeigu ne kinan, tai eidavom į biblioteką.“ A. Mekui atsiranda proga išbandyti ir savo aktorinius sugebėjimus. 1943 m. vasarą biržiečio pedagogo ir poeto Petro Zablocko namuose susibūrę jo bičiuliai nusprendžia Biržuose steigti teatrą. Biržiečiams entuziastams į pagalbą ateina Panevėžio dramos teatro vyriausiasis režisierius Juozas Miltinis. Premjerai pasirenkama Kazio Binkio pjesė „Atžalynas“. Joje vaidino ir A. Mekas, jis atliko net du vaidmenis – psichologo ir gimnazisto. Po kelerių metų Vokietijoje, perkeltųjų asmenų stovyklose, jis taip pat vaidins lietuviškuose spektakliuose. Broliai Mekai tampa 1943 metais paskelbto konkurso „Kuo žalingas mūsų Tėvynei girtavimas“ laureatais. Jonas – tarp gimnazistų, Adolfas – kaip prekybos mokyklos moksleivis. Jam vis artimesnė tampa proza. 1943 m. gegužės 1 d. savaitraščio „Naujosios Biržų žinios“ numeryje išspausdintas Adolfo jautriai parašytas Motinai skirtas tekstas „Brangiausias pasaulyje žodis…“ Čia yra tokios pranašiškos eilutės: „Motina, gal ir mes išeisime… Gal negrįšime… Į pietus ar į šiaurę ves mūsų kelias. Paliksim jaukų namų židinį, paliksim ir mielosios gimtinės laukus. Paliksim sudraskytą tavo širdį, motina.“ Tikrai pranašiški žodžiai. Praeis metai, ir abu broliai paliks namus. Ilgam. Adolfas vėliau prisimins išvažiavęs dviračiu iš gimtųjų Semeniškių, po pažastim prispaudęs kelionėn mamos įdėtą lašinių paltį. Trumpai viešnagei parvažiuos po 27 metų, kai jau nebebus (mirė 1951 m.) šios sodybos šeimininko senojo Povilo Meko. O išvažiuoti reikėjo. J. Mekas vėliau rašė, kad tais metais buvo „giliai įsivėlęs į priešsovietinę ir priešnacinę veiklą“. 1944 metų žiemą ir pavasarį jis mašinėle perrašinėjo slapta perduodamus ranka rašytus tekstus. Mašinėlę slėpė reformatų klebonijos malkų stirtoje. Kartą ji dingo. Broliams likti Biržuose buvo pavojinga. Pagelbėjo dėdė kunigas Povilas Jašinskas, parūpinęs popierius kelionei į Austriją, Vienos universitetą. Liepos 12 dieną, atsisveikinę su tėvais, abu iš Biržų traukiniu išvažiavo į Panevėžį. Prasidėjo kelionė, kupina įvairiausių išbandymų ir nuotykių. Panevėžyje tris paras laukė į Karaliaučių važiuojančio traukinio. Deja, jų traukinį prijungė prie sąstato, vežusio Vokietijon rusų ir lenkų belaisvius. Hamburge vokiečiai brolius uždarė į karo belaisvių lagerį. Niekas nesiklausė aiškinimo, kad jie – Vienos universiteto studentai. Kartu su įvairių tautų belaisviais buvo priversti dirbti mašinų fabrike. Adolfas – prie tekinimo staklių. Darbo diena – dvylika valandų, nuo 6 ryto iki 6 valandos vakaro. Po dešimties mėnesių juos perkelia į belgų ir olandų lagerį. Bando pabėgti į Daniją. Nesėkmingai. Porą mėnesių dirba pas vokietį ūkininką. Baigiantis karui, nusipirkę du aplamdytus dviračius, pasikabinę ant rankenų lagaminus, broliai stumiasi tolyn. Apsistoja Vysbadeno karo pabėgėlių stovykloje. Čia jau gyvena apie porą tūkstančių lietuvių. Surengiamas pirmas muzikos ir literatūros vakaras. Jame kartu su poetu Leonardu Žitkevičiumi, J. Meku, kitais rašytojais ir poetais savo kūrybą skaito ir Adolfas. Kartu su broliu pradeda studijas Mainzo universitete. Studijuoja literatūrą, teatro meną, filosofiją. Laisvalaikis skiriamas knygoms, filmams ir, žinoma, kūrybai. Spausdina apsakymus ir romano ištrauką brolio Jono leidžiamame neperiodiniame leidinyje „Žvilgsniai“. 1946 metais žurnalas „Aidai“ paskelbia novelės konkursą. Antrą premiją už novelę „Vienas iš daugelio“ laimi A. Mekas. (Pirmoji premija niekam nebuvo paskirta.) Knygoje „Žvilgsniai“ išspausdinamos trys Adolfo novelės („Žemė“, „Duona“, „Ugnis“), dvelkiančios kaimo vaiko ilgesiu ir meile sunkiam ir mielam žemdirbio, esančio taip arti, tiesiog organiškai suaugusio su Lietuvos gamta, triūsui. Kartu su broliu rašo pasakas (knygos „Trys karaliai“, „Iš pasakų krašto“, „Knyga apie karalių ir žmones“), kuriose netrūksta lyrinių spalvų, filosofinės minties, kartais padvelkia literatūriniu puošnumu, ekspresionizmu, net jaunatvišku sentimentalumu. Tai suprantama, nes autorius perkopęs vos dvidešimtuosius, karo negandų nublokštas į tolimą dar jo kaimietiškai prigimčiai svetimą kraštą, o literatūrinius ieškojimus skatina ir tiesiog ryte ryjamos Vakarų Europos rašytojų knygos. 1949 m. Adolfas su Jonu laivu „General Howze“ atplaukia į JAV. Apsigyvena Niujorke, kuris jiems – tarsi pažadėtoji žemė, stulbinanti atsiveriančiomis galimybėmis. Per pirmąsias dienas spėja pamatyti du filmus, o vėliau į kiną vaikščios beveik kasdien. Ką tik atvykę į Ameriką broliai sunkiai kalba angliškai. (Išmokę apie 200 žodžių, broliai nutars tarpusavyje kalbėtis tik angliškai, ir šio pažado laikysis 60 metų.) Adolfas, turėjęs nemažos patirties teatre kaip aktorius ir režisierius, supranta, kad tuometiniame jo gyvenime nelieka vietos teatrui ir literatūrai. Yra tik kinas, kaip visai nereikalaujantis iš jo kūrėjų gerai kalbėti angliškai. 1951 m. Adolfą pašauks į kariuomenę. Tarnaus Europoje. Jau gerokai vėliau, tapęs vienu žymiausių avangardinio kino pradininkų, A. Mekas sakys, kad Amerikoje savo karjerą „pradėjęs nuo nieko“. Pasiskolinę pinigų iš buvusio Biržų burmistro Povilo Klybo šeimos, broliai nusiperka pirmąją nuosavą „Bolex“ 16 mm filmavimo kamerą. Pamatę, kad Amerikoje nėra kinui skirto žurnalo, 1955 m. pradeda leisti žurnalą „Film Culture“. „Žmonės stebėjosi: kaip jūs, nemokėdami nei rašyti, nei kalbėti angliškai, leidžiate žurnalą, – prisiminė tuos laikus 2007 metais viešėdamas Vilniuje A. Mekas. – Privalėjome – nebuvo kas tuo užsiima. Pirmam numeriui išleisti rinkome aukas iš pažįstamų avangardinio filmo kūrėjų. Surinkome 200 dolerių.“ Žurnalas buvo leidžiamas daugiau kaip 20 metų. A. Mekas yra sakęs, kad iš pradžių dėl pinigų tekę montuoti beveik pornografinius filmus. Tokiems tik dėl pinigų dirbamiems darbams turėjęs slapyvardį George‘as Binkey. Pirmieji A. Meko du trumpi autoriniai filmai buvo „Plati gatvė“ ir „Tyli popietė“. 1963 m. Adolfo sukurtas vaidybinis filmas „Aleliuja kalvoms“, kurio premjera įvyko Kanų festivalyje, buvo gerai įvertintas publikos ir kritikų, Lokarno tarptautiniame kino festivalyje apdovanotas prizu, pakviestas dalyvauti daugiau kaip dvidešimtyje kino festivalių. „Tai buvo pirmasis JAV nepriklausomas filmas, – sakė A. Mekas, – kuris buvo nupirktas rodyti savo šalyje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Italijoje ir kitur.“ Apie šį filmą po premjeros Kanų festivalyje žurnalas „The Time“ rašė: „Aleliuja kalvoms“ yra keisčiausia, labiausiai apgirtusi, kuone kuoktelėjusi 1963 metų komedija. Tai ironiška poema, nuostabiai naujas eksperimentas ir patirtis absurdo filme.“ Pats A. Mekas savo filmą vertino kaip romantinę komediją, himną meilei, jaunystei ir draugystei. Šis filmas, kuriam nufilmuoti prireikė vos 65 000 dolerių, žavus savo neįprasta pasakojimo forma, siurrealistiniais vaizdais (medis, pilnas merginų, per sniegą bėgantis nuogas vyras, upėje plaukiantis gimtadienio tortas ir kt.), režisieriaus išmone ir humoru. Sunkiausia buvo nufilmuoti po sniegą lakstančius nuogus aktorius. „Vermonte, – prisimena A. Mekas, – kur buvo filmuojama, temperatūra nukrito 10 laipsnių žemiau nulio. Kai baigėme filmuoti, prodiuserio žmona nepagalvojusi pagrindinę aktorę pakišo po šiltu dušu. Ji klykė iš skausmo. Aikštelėje visą laiką aktorius lydėjo nelaimės. Vienas, krisdamas nuo stogo, į atsikišusią vinį persipjovė koją, kitas užlipo ant vinies miške. Filme matosi, kaip jis šlubuoja. (…) Ištraukėme pliauską su vinim iš pėdos – ir viskas, gali vaidinti toliau.“ 1962 m. lapkričio 27 d. laiške mamai (ši ir kitos laiškų Elžbietai Mekienei štraukos iš knygos „Jonas ir Adolfas Mekai. Gyvenimo lai(š)kai“ – aut. past.) apie šio filmo kūrimą Adolfas rašė: „Apie 25 žmonės dirba prie mano filmo ir mes labai gerai sugyvenam. Nuo pereitų Naujųjų Metų aš dirbau – rašiau savo filmo istoriją (scenarijų – aut. past.). Rašiau ir perrašiau ir pradėjau iš naujo daug kartų, iki buvau patenkintas. Angliškai vadinasi „Hallejujah the Hills“ („Aleliuja, Kalnai!“). Yra komedija. Veiksmas vyksta mažam amerikoniškam miestelyje – karvės, miškai, upės, kalvos. Šviežias pienas! Mano draugai man davė savo namus Vermonto valstybėje, kur mes visi gyvenam. Pasisamdėm šeimininkę ir ji mums gamina maistą. Ji yra tokia gera, kad mes pradedam nutukti. Jonas priaugo svorio. Aš tai negalėjau, kadangi aš perdaug lakstau ir kitokie klapatai ir vargai, ir problemos.“ Rūpėjo tais gyvenimo JAV metais Adolfui ne vien kinas. 1958 metų lapkričio 25 dieną brolis Jonas mamai į Semeniškius rašė, kad Adolfas gyvena aukštai kalnuose, Meksikoje. Angliškai rašo romaną. Kasdien po dešimt valandų. Adolfas jau moka daug kalbų: vokiškai, angliškai, prancūziškai, itališkai, rusiškai. Dabar šeimininkai meksikiečiai jį moko ispaniškai. Dar mokysis švediškai. Pats Adolfas po pusės metų (1959 m. liepos 1 d.) mamai rašys, kad jis vis dar rašo savo knygą, „kuri darosi didesnė ir didesnė. Negaliu užbaigti. Bus didelis romanas iš trijų dalių. Pirmą dalį jau užbaigiau. Daugelis žmonių ją skaitė ir visiems labai patiko. Vienas spaustuvininkas nori ją spausdinti, bet tai dar nebus taip greitai. Kai knyga bus išspausdinta, tada mudu su Jonu turėsime daugiau pinigų. Ir galvojame išsikelti iš Niujorko.“ Jaudinantys jautrumu ir meile šiame laiške mamai skirti žodžiai: „Ir Tau – aš visuomet pasiliksiu tas pats trumpom kelnėm, ganyklose, palaukėse su karvėm, vėlai naktimis gaudant vėžius, sėdintis prie lango laukiant mamos su tata grįžtant iš turgaus su kiškio pyragais. Aš visuomet liksiu Tavo jauniausias pagrandukas – ir Tavo vardas, Tavo rankos ir tavo meilė mums visiems yra man didžiausia paguoda ir stiprybė.“ Antrasis pilnametražis A. Meko filmas buvo „Karinis kalėjimas“. 1963 m. liepos 30 d. Adolfas mamai rašo baigęs rašyti kino scenarijų ir spalio viduryje pradės filmuoti: „Ši filma irgi bus komedija apie Amerikos gyvenimą. Taip atrodo, kad man geriausiai vyksta juokingi dalykai. Visas pasaulis per daug rimtas – reikia pasijuokti.“ Tačiau šis filmas buvo visiška poetiškos ir šmaikščios pirmosios komedijos „Aleliuja kalvoms“ priešingybė ir pasisiekimo nesulaukė. Pasakojama, kad Adolfui buvusi labai artima amerikiečių rašytojo Marko Twaino kūryba. Ji paskatino pagal M. Twaino apsakymų motyvus sukurti trečią pilno metražo filmą „Dvivamzdė detektyvinė istorija“. 1964 m. liepos 26 d. rašytame laiške mamai Adolfas apie šį filmą pasakoja, kad kas savaitę skrendantis į Pensilvaniją pasižiūrėti, kaip statomas senoviškas amerikoniškas kaimas. Jame bus apie 15 namų. „Filmo istorija, – rašo Adolfas, – yra labai amerikoniška, aš ją pats rašiau. Veiksmas vyksta 1870 metais, kada daug amerikiečių ėjo ieškoti aukso ir sidabro kalnuose. Filmos istorija yra apie aukso ir sidabro ieškotojų gyvenimą mažame kaimelyje. Pradžioje filmos vienas aktorius turės keliauti apie visą pasaulį. Jis pravažiuoja Australiją, Italiją, Afriką, Indiją ir kitas šalis. Tarp visų jo kelionių aš parodysiu vieną vaizdą iš Semeniškių ir ant ekrano bus parašyta: SEMENIŠKIAI.“ Adolfas rašo, kad filmui, kurį pradės filmuoti rugpjūčio pabaigoje, ieškantis 100 aktorių, arklių, dramblių, traukinių ir kitų keistų dalykų. Filmas buvo parodytas Venecijos festivalyje. Tačiau neišgarsėjo. Siunčiant dingo juosta. Buvo patirta nemažai nuostolių. Ši nesėkmė pakenkė Adolfo, kaip kino kūrėjo, reputacijai. Jis liovėsi kurti pilno meto filmus. Bet iš kino nepasitraukė. Ir toliau režisavo, rašė trumpus scenarijus, montavo dokumentinius filmus. 1965 m. spalio 9 d. vedė italę dainininkę Polą Chapelle. Pola, dar nepažinodama Adolfo, tris kartus žiūrėjo jo Amerikoje išgarsėjusią komediją „Aleliuja kalvoms“. Vėliau ir pati pradės kurti trumpus filmus apie kates. Adolfas apie savo vestuves mamai rašė, kad jos praėjusios labai gražiai. Buvo pakviesta apie 200 žmonių, bet atėjo 500: „Visi Niujorko laikraščiai aprašė mūsų vestuves, net ir Paryžiaus laikraščiuose.“ Po vestuvių mėnesį automobiliu važinėjo po Ameriką: „Didelis kraštas! Važiavom nuo Kanados iki Meksikos, nuo Atlanto vandenyno iki Pacifikos vandens. Per dykumas, per kalnus, per šiltą ir per šaltą klimatą. Per indėnų kraštą, kur jie ir šiandieną gyvena taip kaip prieš šimtus metų.“ Su Pola Adolfui bus lemta gyventi 46-erius metus. Iki pat savo mirties 2011 m. gegužės 31 d. Tai bus laimingi metai. Sūnus Seanas taps kraštovaizdžio kūrėju. Vienas jo sukurtų sodų priešais tėvų namą kitoje gatvės pusėje. Adolfo ir Polos namų šventoriuje keliasdešimt metų stovi šv. Tulos skulptūra. Tula vaizduojama kaip Švč. Mergelė Marija, tik jos aureolė primena 16 mm kino juostos ritę. Adolfas žurnalistams yra pasakojęs, kad žmonos giminaitis skulptorius buvo gavęs iš bažnyčios užsakymą padaryti Marijos skulptūrą: „Juokingiausia, kad būdamas katalikas jis sukūrė tokią aureolę. Bažnyčia skulptūrą, žinoma, atmetė.“ Taip ji atsirado Adolfo namuose. Žmonės kino globėjos pažiūrėti plaukė iš viso pasaulio. Šį savo sukurtą mitą apie niekada neegzistavusią šventąją Adolfas dar labiau sustiprino išleisdamas nedidelę, kišenėje telpančią šv. Tulos maldaknygę, kurioje kino kūrėjas visada ras paguodą. Pavyzdžiui: „Šv. Tulai patinka tavo filmai, nors niekas jų ir nemėgsta.“ Išradingumas, originalumas, humoras bei saviironija lydėjo Adolfą ir kasdienybėje. (Tai matyti iš jo paties spausdintoje „trumpoje autobiografijoje“ surašytų apie šimtą įvairių amatų ir darbų, kuriuos jam teko per visą gyvenimą dirbti Lietuvoje ir emigracijoje – Vokietijoje ir JAV – aut. past.) Tai patvirtina ir 1973 m. rugsėjo 23 d J. Meko mamai rašytas laiškas: „Atsibosta miestas, tai į miškus išvažiuojam keturiese: Adolfas, Pola, aš pats ir Leopoldas. Leopoldas yra Adolfo automobilio vardas. Adolfas visados savo automobiliams žmonių vardus duoda – sako, tada geriau važiuoja, ir kai pabari – klauso.“ „Jis buvo šiltas, linksmas, mylintis. Didis žmogus. Jo mums trūks“, – po Adolfo mirties pasakys brolio Jono dukra Oona Mekas. 1971 metų vasarą abu broliai ir Pola buvo pakviesti dalyvauti Maskvos kino festivalyje. Beveik po trijų dešimtmečių pavyksta aplankyti Semeniškius, susitikti su motina, broliais, seserimi. Tik tėvo jau nebėra… Mama pasakoja, kad po karo, brolių tėvų namuose neradę, ginkluoti sovietiniai aktyvistai iššaudė visus gyvulius. Nejučia pralekia trumpos mielos viešnagės dienos. Adolfas, kaip ir brolis Jonas bei Pola, nepaleidžia iš rankų vaizdo kameros. Filmuoja susitikimo su tėviške ir artimais žmonėmis akimirkas, manydamas, kad tai bus filmuota medžiaga tik asmeniniam naudojimui. Grįžęs iš Lietuvos ją peržiūrėjo ir padėjo į šalį. Vėliau jam paskambino iš Niujorko kino festivalio ir pasakė, kad peržiūrėję Jono filmą „Kelionės po Lietuvą reminiscencijos“ pasigedę Adolfo filmuotų įspūdžių iš tėviškės. Adolfas per porą mėnesių sumontavęs filmą „Keliaujant namo“, kuris vėliau sėkmingai keliavo po pasaulį. 1973 m. rugsėjo 2 d. Adolfas mamai rašė: „Mano filmas apie Lietuvos – Semeniškių kelionę yra rodomas Anglijoje, Vokietijoje, Belgijoje, Švedijoje ir Australijoje. Visas pasaulis matys Tave, Tavo namuką ir mus visus ten šokant, geriant alų ir durnavojant.“ Filmas „Keliaujant namo“ buvo paskutinis savarankiškas A. Meko kūrinys. Siekdamas įrodyti, kad kinas yra menas, kurio dėstymą verta įtraukti į akademines programas, žinomas kino režisierius ir scenarijų autorius A. Mekas viename geriausių JAV Bardo menų koledže buvo įkūręs Kino fakultetą ir trisdešimt metų jam vadovavo, mokė būsimuosius kino kūrėjus pasaulio kino istorijos, supratimo, kad yra ne tik kaubojų kinas, o daugiausia – montažo, sugebėjimo iš tos pačios nufilmuotos medžiagos padaryti ką nori: tragediją, komediją, dramą. Nuo 2004 metų jis koledže nebedėstė. Vasaras praleisdavo Italijoje (ten jo žmona dainininkė Pola, išleidusi šešias savo dainų plokšteles, vadovavo modernaus šokio mokyklai – aut. past.) ir Prancūzijoje. Namų ir juose prieglobstį radusių šešių kačių likdavo prižiūrėti sūnus Seanas. Paskutinį kartą lankydamasis Lietuvoje Adolfas sakė, kad ji tapusi europietiška, labai pasikeitusi. Kaip ir jo gimtieji Semeniškai, jautriai apdainuoti brolio Jono „Semeniškių idilėse“ (Adolfo išverstose į anglų kalbą – aut. past.), į kuriuos, buvusią tėvo Povilo Meko sodybą, aidinčią anapilin išėjusių artimų žmonių balsais, galima sugrįžti tik prisiminimais. Ir pasidžiaugti, kad tas ilgas Adolfo Meko ėjimas per gyvenimą pažėrė ne vien išbandymų, bet ir galimybių įprasminti savo buvimą kine, eilėraščiuose, knygose. Algirdas Butkevičius https://www.vle.lt/straipsnis/adolfas-mekas/
Pažintį su šiuo iškiliu žmogumi mena 1993 metų lapkritį jo padovanota knyga „Nebark manęs, tėveli.“ Joje 167 senovinės, tarpukario, pokario biržiečių dainos, surinktos, užrašytos ir dainuojamos šios unikalios knygos autoriaus Augusto Kubiliaus. Knygoje įrašytas jo autografas: „Tegu skamba mūsų dainos po šalis plačiausias“. Gražus linkėjimas, tarsi apibūdinantis dalį Augusto prasmingos, turbūt jam pačios artimiausios veiklos. Biržiečiams čia tikriausiai visos dainos girdėtos, dainuotos dar vaikystėje. Mintyse niūniuojant gimtinės dainas, iš prabėgusių metų tolumos plūsteli margi prisiminimai. Kartu su jais – ir šiltas padėkos ir džiaugsmo jausmas, kad buvo toks Augustas Kubilius, neramios ir dosnios sielos žmogus, išsaugojęs ir paskleidęs mums ne tik biržietiškas dainas, bet ir išvedęs viešumon savo gimtojo kaimo žmones ir papročius, kurie tarsi gražus paminklas Strolių kaimui ir jo dainininkams. Augustas Kubilius yra pasakojęs, kad dar septintajame dešimtmetyje, paskatintas pasirodžiusiose plokštelėse įdainuotų liaudies dainų antologijos, įrašė keletą seniausių savo gimtinės dainų ir parodė jas profesionalams folkloristams. Deja, tuomet buvo sutiktas abejingai. Prie biržietiškų dainų įrašų teko sugrįžti tik po dviejų dešimtmečių, kada tarp gyvųjų nebebuvo žinomo dainų vedėjo ir giedotojo Augusto tėvo Martyno Kubiliaus, daugelio kitų senųjų dainininkų. Augustui parūpo sužinoti, kiek dainų dainuodavo gimtajame Strolių kaime. Po metų Augustas Kubilius jau turėjo daugiau kaip 300 dainų. 1989–1990 metais visas tas dainas padainavo tautosakos rinkėjai A. Kačerauskienei, kuri iššifravo tekstus ir visą medžiagą perdavė į Mokslų Akademijos tautosakos rankraštyną. Supratęs, kad tos dainos bus prieinamos tik entuziastams, o ne visiems mokantiems ar bent norintiems dainuoti, nutarė išleisti dalį tų dainų atskiru rinkiniu. Atrinkęs charakteringesnes dainas, įdainavo dvibalsį jų variantą, padedant bičiuliui kompozitoriui A. Lapinskui, iššifravo žodžius ir melodijas. Šitaip pas žmones atėjo dainynas „Nebark manęs, tėveli“. Augustas Kubilius į šią daugeliui brangią ir reikalingą knygą ėjo visą gyvenimą. Ir klausydamas po gimtų namų pastoge skambėjusios tėvų dainos, ir nusiminęs, kai jo nepriėmė į Pabiržės progimnazijos chorą, ir gėrėdamasis Pabiržėje biržiečių gimnazistų surengtu muzikiniu literatūriniu vakaru, kuriame humoristinį kūrinį skaitė tuomet dar abiturientas, o vėliau Lietuvoje gerai žinomu literatūrologu tapęs Vytautas Kubilius, dainavo Stasys Jankauskas, kiti dainininkai. O paskui buvo nepamirštami metai Biržų gimnazijoje, dainavimas mokyklos chore, 1950 metų Dainų šventė, Kauno politechnikos instituto dainų ir šokių ansamblis, vėliau, jau dirbant inžinieriumi, vyrų choras, dar vienos studijos Juozo Gruodžio konservatorijos vakarinio skyriaus solinio dainavimo klasėje, „Sadaujos“ ansamblis. Tikriausiai šitaip buvo kaupiama muzikinė patirtis, leidusi talentingam dainininkui įdainuoti (dainavo dviem balsais) į audiokasetes gražiausias Biržų krašto dainas (įdainuotos net 480), dalis kurių vėliau, dainuojamos kartu su bendraminčiu Romualdu Vešiota, suskambėjo ir esperanto kalba. Dainininkas keturis kartus tapo respublikinio vokalistų konkurso „Sidabriniai balsai“ laureatu. Jo atliekamos dainos dažnai skambėjo Vilniaus biržiečių „Krivūlės“ susitikimuose, jis visada buvo laukiamas ne tik kaip mielas svečias, bet ir talentingas solistas Biržų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje rengiamose giesmių šventėse, įrašė su vargonų pritarimu bažnytinių giesmių kasetę. „Nebark manęs, tėveli“ – ne vienintelė Augusto Kubiliaus knyga. 1970 metais buvo išleista alpinisto Augusto parengta, jo nuotraukomis iliustruota knygą „Kalnai lieka rymoti“. Lietuvos alpinistams skirta ir kita jo paruošta knyga „Kalnų takais“. Paskutinysis Augustui Kubiliui skirto gyvenimo dešimtmetis buvo pripildytas prasmingų darbų ir sumanymų, svarbių ne tik jam pačiam, bet ir kitiems. Paprašytas savo dėdės Antano Poškos dukters Laimos Kisielienės, tvarkė po mirties likusį didžiulį įžymaus antropologo, keliautojo, esperantininko, rašytojo, bibliotekininko, vertėjo, žydų gelbėtojo per Antrąjį pasaulinį karą, Sibiro tremtinio archyvą. Artėjant 100-osioms A. Poškos gimimo metinėms, parengė įžymiajam keliautojui skirtą atsiminimų knygą, parašė išsamų straipsnį „Antano Poškos biografijos metmenys“, spausdino savo rašinius kultūros žurnaluose. 2013 metais, kai buvo minimos Antano Poškos 110-osios gimimo metinės, pasirodė aštuntoji, paskutinė, keliautojo knygos „Nuo Baltijos iki Bengalijos“ dalis. A. Kubilius, ne vienus metus tyrinėjęs įžymiojo keliautojo ir mokslininko archyvus, parinko šioms knygoms nuotraukas, nuoširdžiai ir kvalifikuotai konsultavo leidėjus. Augustas Kubilius mirė eidamas 81-uosius metus 2014 m. vasario 7 d. Vykdant velionio valią, jis palaidotas centrinėse Biržų kapinėse vasario 10 dieną šalia močiutės ir tėvo. Algirdas Butkevičius
1917–1920 m. studijavo Kauno kunigų seminarijoje ir vadovavo klierikų chorui, kurį išmokė sudėtingesnių J. S. Bacho, W. A. Mozarto, G. Palestrinos, G. Rossini, Česlovo Sasnausko ir Juozo Naujalio kūrinių. Chorui akompanuodavo J. Naujalis. 1921–1924 m. Kauno muzikos mokykloje mokėsi dainuoti (dėst. Aleksandras Kačanauskas), 1925–1927 m. lankė O. Marini vadovaujamą operos klasę. Valstybės teatre sukūrė keletą vaidmenų: Sargo Artūro Rubinšteino operoje „Demonas“, Don Bazilijo Džoakino Rosinio operoje „Sevilijos kirpėjas“. Kartu dėstė muziką Simono Daukanto ir „Saulės“ mokytojų seminarijose, dirbo Pavasarininkų sąjungos Centro valdyboje skyriaus vedėju. Rašė straipsnius į jaunimo laikraštį „Ateitis", važinėjo po Lietuvą, padėdamas organizuoti chorus, chorvedžių suvažiavimus ir dainų šventes. 1921–1925 m. vadovavo Kauno Karmelitų bažnyčios chorui, o 1924–1932 m. – Kauno studentų ateitininkų chorui (60 dalyvių). Choras atliko ir sudėtingesnių kūrinių, gastroliavo Estijoje ir Latvijoje. 1924 m. kartu su Karoliu Dineika suorganizavo jaunimo dainų ir sporto šventę Šiauliuose, kur A. Likerauskas dirigavo 1000 dalyvių jungtiniam chorui. Prisidėjo prie 1924 m. 1-osios visos Lietuvos dainų šventės organizavimo – buvo Dainų dienos pirmasis vicepirmininkas ir „Pavasario“ jaunimo jungtinio choro dirigentas: dirigavo A. Kačanausko „Pavasarininkų himną“ ir dvi Juozo Naujalio dainas: „Jaunimo giesmę“ ir „Kur bėga Šešupė“. 1925 m. dirigavo dzūkų jaunimo dainų šventėje Alytuje, o 1927 m. – pavasarininkų dainų šventėje Kaune – dalyvavo 3000 dainininkų jungtinis choras, kuriam dirigavo ir J. Naujalis, ir A. Kačanauskas. 1927 m. Kaune suorganizavo pradžios mokyklų mokytojų kursus; juose dalyvavo apie 200 mokytojų. Nuo 1927 m. rudens – Biržų gimnazijos muzikos ir dainavimo mokytojas, ten įkūrė liaudies teatrą ir pastatė keletą veikalų, koncertavo kaip solistas. 1928 m. Biržuose suorganizavo mokytojų kursus, kuriuose dalyvavo apie 240 mokytojų. Nuo 1928 m. rudens – Šiaulių mokytojų seminarijos muzikos mokytojas ir mišriojo choro vadovas. 1929 m. įsteigė savo vardo muzikos mokyklą ir turėjo nemaža mokinių. Dirigavo ir 1930 m. visos Lietuvos dainų šventėje Kaune. 1936 m. uždarius Šiaulių mokytojų seminariją, su muzikos mokykla persikėlė į Alytų, kur iki 1939 m. išvarė platų muzikinių darbų barą. Vadovavo Birutės antrojo ulonų pulko dūdų orkestrui, Šaulių būrio (vėliau miesto visuomenės) chorui. Orkestras koncertavo ne tik Alytuje ir jo apylinkėse, bet ir Kaune – miesto visuomenei, kariams, moksleiviams ir studentams. Be orkestro neapsiėjo joks kultūros renginys. 1938 m. rudenį su Šaulių būrio choru ir pučiamųjų orkestru Šaulių namuose pastatė Th. Dubois oratoriją „Septyni Kristaus žodžiai“ (talkino solistai Kipras Petrauskas, V. Jonuškaitė ir M. Rakauskaitė, vargonininkas Konradas Kaveckas). A. Likerauskas buvo 1937 ir 1939 m. dainų švenčių Alytuje organizatorius ir dirigentas. 1939–1940 m. – Alytaus Didžiosios Lietuvos kunigaikštienės Birutės 2-ojo ulonų pulko orkestro kapelmeisteris., nuo 1940 m. rudens – Panevėžio gimnazijos muzikos mokytojas ir pučiamųjų orkestro dirigentas. Dėstė mokytojų seminarijoje, įkūrė „Meno mylėtojų“ draugiją, kuri įsteigė liaudies ansamblį – jam vadovavo A. Likerauskas. Nuo 1944 m. rudens buvo Panevėžio gimnazijos direktoriaus pavaduotojas. 1945 m. spalio mėn. sovietų valdžios suimtas, kalintas Panevėžyje ir Vilniuje (Lukiškių kalėjime), o 1948 m. ištremtas į Sibirą – pateko į Komijos respublikos Pečioros lagerį. Pečioros ir Korčmės lageriuose vadovavo lietuvių tremtinių chorams, kurie dainuodavo ir lietuviškas patriotines dainas. 1949 m. į Sibirą ištrėmė Lietuvoje likusias jo keturias dukteris ir vaikaitį. 1955 m. buvo grįžęs į Lietuvą, bet, niekur negavęs darbo, išvyko į Marių autonominę respubliką ir 1955–1957 m. mokė dainininkus Joškar Olos filharmonijoje. Vėliau nuvyko į Gorno Altaiską ir iki 1960 m. buvo miesto operetės vyr. dirigentas. 1960 m. grįžo į Lietuvą, apsigyveno Druskininkuose pas Karolį Dineiką, netrukus įsteigė vaikų muzikos mokyklą ir trumpai jai vadovavo, vėliau joje mokytojavo. 1963–1973 m. gyveno pas dukterį Frunzėje ir vadovavo styginių instrumentų liaudies orkestrui. Grįžęs į Druskininkus, 1974–1977 m. vadovavo darbo veteranų chorui, o 1977–1982 m. – analogiškam chorui Respublikiniuose profsąjungų kultūros rūmuose Vilniuje. Nuo 1979 m. iki mirties gyveno Antaviliuose, organizavo literatūrinius vakarus, pats skaitė ištraukas iš įvairių rašytojų kūrinių, rašė dienoraštį. Palaidotas Antaviliuose. Pagal Wikipediją Chorų ir orkestrų dirigentas, dainininkas, pedagogas Apolinaras Likerauskas gimė 1895 metų liepos 15 dieną Peterburge, tačiau jo giminės šaknys – Biržų žemėje. Jo senelis, gavęs žemės, įsikūrė Karklinų kaime, vienkiemyje, prie plento tarp Vabalninko ir Biržų. Karklinuose gimė ir būsimo dirigento tėvas Apolinaras, taip pat kalvis, 1890 metais išvykęs gyventi į Peterburgą. Pradėjęs dirbti Putilovo fabrike tekintoju, į miestą prie Nevos pasikvietė iš Berčiūnų kaimo Eugeniją Jurevičiūtę, garsią dainininkę, kuri ir tapo būsimo dirigento ir dainininko mama. Po daugelio metų Apolinaras Lekerauskas prisimins, kad jį, septynerių metų berniuką, tėvai atidavė į pradžios mokyklą prie Šv. Kazimiero bažnyčios. Namuose su tėvais kalbėjęs lietuviškai, kieme su vaikais rusiškai, o mokykloje lenkiškai. Todėl nuo mažens mokėjęs tris kalbas. 1907 metų vasarą mama su sūnumi atvažiavo paviešėti į Lietuvą, pas savo tėvus Berčiūnų kaime. Po mėnesio iš Peterburgo sugrįžo ir tėvas, po sužeidimo nebegalintis dirbti fabrike, gaunantis 42 rublius pensijos. Nusprendęs, kad su tokiais pinigais Peterburge bus sunku pragyventi, įsikūrė Karklinų kaime. Apolinaras kartu su tėvu dirba namuose. Tėvas vėl įsitaisė kalvę. Abu mėgsta medžioti. Berniukas norėtų mokytis, bet aplinkui nėra jokios mokyklos. Laimė, Biržuose atidaroma keturklasė mokykla, kurioje per ketverius metus išeinamas sutrumpintas gimnazijos kursas. Čia dėstomos vokiečių ir prancūzų kalbos, Biržų evangelikų reformatų bažnyčios kunigas Povilas Jakubėnas gauna eidimą nemokamai dėstyti lietuvių kalbą. Šešiolikmetis Apolinaras mokosi kartu su Kaziu Binkiu, Juliumi Janoniui, Alfonsu Žukausku, dainuoja mišriame chore, dalyvauja moksleivių ateitininkų organizacijos veikloje, redaguoja laikraštėlį „Inkarėlis“, vaidina pjesėje „Pirmas degtindaris“. Mokytojas Karklinuose ir Geidžiūnuose 1915 metais, jau baigęs Biržų keturklasę mokyklą, Apolinaras sulaukia netikėtų svečių: atėję ūkininkai paprašo, kad jis mokytų jų vaikus. Mat mokytojai rusai, prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, pasitraukė į Rusiją, ir buvusios mokyklos nebeveikia. Apvažiavęs tris mokyklas, surinkęs ten buvusias mokslo priemones, suolus, jaunasis mokytojas Karklinuose, tėvų namuose, įsteigia mokyklą. Viename kambaryje susidaro trys klasės. Tenka mokyti trisdešimt penkis mokinius. „Tą žiemą, – rašo savo atsiminimuose A. Likerauskas, – Atvyko delegacija iš gretimo Geidžiūnų kaimo, prašo suorganizuoti jaunimui kursus. Sutikau. Kas vakarą arkliuku veždavosi mane du kilometrus į Geidžiūnus. Pamokos vykdavo Adomavičiaus gryčioje. Kursininkų susirinko penkiasdešimt. Sėdėjo už ilgų stalų. Teko sudaryti du skyrius: analfabetų ir skaitančių. Dėsčiau lietuvių kalbą, aritmetiką, geografiją, Lietuvos istoriją ir higieną. Higienai teikiau daug svarbos. Supažindinau trumpai su žmogaus anatomija, kova su ligomis – švara, odos, burnos priežiūra ir t. t. Pamokos ėjo labai pakilia nuotaika, nuo 19 iki 23 valandos. Po pamokų kuris nors iš kursininkų vesdavosi mane pas save vakarieniauti. (...) Pavasarį pasikviečiau kelis mokytojus, kleboną ir padariau egzaminus. Kursininkai suruošė vaišes, o man už darbą padovanojo paltą. Nes mokiau nemokamai. O paltas tiko ir buvo reikalingas“. 1916 metais A. Likerauskas savo mokyklą iš Karklinų perkėlė į Geidžiūnus. Apsigyvenęs Geidžiūnuose dirbo su dviem skyriais. Vėliau prisimins, kad tie metai iš keturiasdešimt pedagoginio darbo metų buvę patys našiausi ir sėkmingiausi. Iš netoliese buvusios koplyčios atsivežęs fisharmoniją, sudarė chorą. Įsteigė pavasarininkų organizaciją. Surinkęs apie 500 knygų, įsteigė biblioteką. Buvo kelių draugijų valdybos narys, skaitydavo paskaitas Vabalninko blaivybės draugijos susirinkimuose. Sekmadieniais su keletu giedrių eidavo į Vabalninką giedoti bažnyčios chore. 1917 metais dalyvavo mokytojams lietuviams Pasvalyje surengtuose trijų mėnesių kursuose. Tarp kursų dalyvių sutiko ir seną pažįstamą Kazį Binkį. A. Likerauskas į Pasvalį atsivežė smuiką. Grojo iš natų. Nejučia susidarė lietuviškas keturbalsis choras. Po egzaminų sužino, kad skiriamas Biržų mokyklos vedėju. Maironio laiškas. Kunigų seminarijoje Rugsėjo viduryje, atvykęs į Biržus užimti mokyklos vedėjo vietos, pakviečiamas į komendantūrą. Čia jam perduodamas Kauno kunigų seminarijos rektoriaus Jono Mačiulio – Maironio laiškas. Jame rašoma, kad A. Likerauskas, pareiškęs norą stoti į kunigų seminariją, yra priimtas ir turi skubiai atvažiuoti, nes mokslas jau prasidėjęs. „Tai buvo mano svajonės išsipildymas, – po daugelio metų prisimins Apolinaras Likerauskas, – Kunigu tapti norėjau seniai. Nes kas tais laikais buvo arčiau liaudies? Kas galėjo paguosti, nušluostyti ašarą, padėti, patarti, sutaikyti šeimas ar susikivirčijusius kaimynus? Kunigas. Jis tik tam yra save paskyręs, pasižadėjęs tarnauti liaudžiai visą savo gyvenimą. Tokiu norėjau būti“. Sūnaus sprendimu buvo patenkinti ir tėvai. Tėvas pakinkė du (vieną pasiskolino) arklius, prikrovė vežimą miltų, kumpių, lašinių (nes girdėjo, kad seminarija stokoja maisto) ir išvežė Apolinarą į Kauną. Seminarijoje jis sužinojo, kodėl buvo pakviestas į seminariją. „Paaiškėjo, kad seminarijos vadovybė pasiteiravo klierikų ar nežino kas, baigęs keturias klases, nori stoti į seminariją. Antrojo kurso klierikas pareiškė, kad norintis aš, mat mudu bendravom ir jis žinojo mano norą patekti į seminariją. Todėl ir buvau pakviestas“. Seminarijoje tais metais mokėsi trys šimtai klierikų. Po metų A. Likerauskas buvo paskirtas klierikų choro vadovu. Pats rašydavo partijų balsus, repetuodavo kiekvieną dieną pietų ir vakaro laisvalaikiu, kiekvienam sekmadieniui paruošdavo beveik naują programą. Buvo laimingas, nes „aštuoniasdešimt vyrų gerais balsais giedojo puikiausią, gražiausią Palestrinos, Bacho, Mocarto, Rosini, Sasnausko, Naujalio muziką. Kadangi maistas labai menkas, o mano krūvis du, tris kartus didesnis negu kitų klierikų, pavasarį pradėjau silpti. (...) Išleisdamas Velykų šventėms atostogų, inspektorius pasakė, kad po švenčių negrįžčiau, į trečią kursą būsiu perkeltas be egzaminų“. Kauno konservatorijoje. Pirmoji dainų šventė Vasarą praleido Karklinuose. Rudenį į seminariją neišvažiavo. Žiema prabėgo namuose. Pavasarį iš Panevėžio populiaraus gydytojo išgirdo, kad džiovos jau nebėra, bet dėl silpnos nervų sistemos jo organizmui dvasininko gyvenimas netinka. Išvažiavęs į Kauną teiravosi kompozitoriaus Juozo Naujalio ką daryti. Tas atsakęs: „Stok į konservatoriją“. Nuo 1921 metų pavasario Apolinaras Likerauskas Kauno konservatorijos dainavimo skyriaus studentas. Į namus tais metais negrįžo. Tėvas buvo miręs 1919 metais, o mama labai sielvartavo, kad sūnus metė kunigų seminariją. Gavo darbą Pradžios mokyklų departamente, subūrė ir ketverius metus vadovavo Karmelitų bažnyčios chorui. Pamilo ir 1923 metais vedė šio choro dainininkę Adelę Vaišnoraitę. 1924 metais Apolinarui Likerauskui, tuomet dar konservatorijos studentui, kilo mintis surengti pirmąją lietuvių dainų šventę. Kaimynai latviai ir estai seniai tokias šventes rengia. Kuo lietuviai prastesni? Sukvietė pasitarti žymius to meto kompozitorius Juozą Naujalį, Stasį Šimkų, Juozą Tallat – Kelpšą, Joną Bendorių, kunigus Adolfą Sabaliauską ir Petrą Marcinkevičių, Kauno burmistrą Joną Vileišį, šaulių, pavasarininkų, Jaunimo sąjungos atstovus. Visi pritarė, kad tokia šventė reikalinga. Nutarė ją suruošti 1924 metų vasarą Kaune. Muzikos komisija patikėjo A. Likerauskui diriguoti „Pavasario“ jaunimo jungtiniam chorui. „Pavasarį, – prisimena A. Likerauskas, – mudu su Štarka (Julius Štarka – kompozitorius, pedagogas, Valstybės teatro chormeisteris) pasidalinom Lietuvą pusiau ir, gavę iš bankininko Vailokaičio po mašiną, apvažiavom visus chorus. Tikslas: patikrinti kaip paruošti ir perdainuoti, kad priprastų prie mūsų dirigavimo“. Pirmosios Lietuvos dainų šventės metu jis dirigavo A. Kačanausko „Pavasarininkų himną“, Juozo Naujalio dainas „Jaunimo giesmė“ ir „Kur bėga Šešupė“. Biržų gimnazijos mokytojas ir teatro režisierius Studijuodamas dėstė muziką trijose mokytojų seminarijose. 1927 metų vasarą suorganizavo pradžios mokyklų mokytojams 43 dienų muzikos kursus, į kuriuos suvažiavo du šimtai mokytojų. Darbas vijo darbą. Išeidavo iš namų 7 valandą ryto, o grįždavo apie 12 valandą nakties. Pietums pavalgyti laiko turėdavo tik 5 – 10 minučių. „Aišku, buvau pavargęs, – prisimins vėliau, – ir padariau neprotingą žingsnį. Atvažiavo iš Biržų delegacija ir įkalbinėjo persikelti į Biržus, mokytojauti gimnazijoje ir suorganizuoti liaudies teatrą. Neišlaikė mano patriotiniai jausmai, ir nuo 1927 metų (tais metais jis baigė Valstybinės Muzikos mokyklos operos klasę – aut.past.) rudenio aš su savo šeima jau Biržuose. Biržiečiai tuojau suorganizavo mano koncertą. Pasisekimas didelis, man sumokėjo 500 litų, užsisakiau naują fraką. Gan greitai sukūriau liaudies teatrą“. Tų metų „Biržų žiniose“ straipsnyje „Šaulių teatras“ rašoma, kad „šiais metais, dėka ir rūpesniu atvykusio iš Kauno p. A. Likerausko, visuomenės žinomo kaip radio koncertisto, baigusio Kauno konservatoriją ir šiaip jau meno darbininko, yra sukurta nuolatinė šaulių teatro trupė. Ši trupė turi savo direkciją, kurion įeina: p. A. Likerauskas, p. P. Lemberis ir p. J. Mulokas.“ Trupė, siekdama tapti nuolatiniu Biržų teatro židiniu, biržiečiams parodė tris veikalus: Druckio Lubeckio „Taip mirdavo lietuviai,“ Zolgo tragediją „Valkata“ ir Petro Vaičiūno 4 veiksmų dramą „Sudrumstoji ramybė.“ BiržuoseA. Likerauskas surengia pradžios mokyklų mokytojams dainavimo ir muzikos kursus (jų lektoriumi sutiko būti kompozitorius Vladas Jakubėnas), į kuriuos atvyko 240 mokytojų. Vasiliausko salėje surengiamas Biržų gimnazijos koncertas. Dainavo du gimnazijos chorai, solo dainas atliko Valstybės teatro režisieriaus Boriso Dauguviečio vyresnioji dukra Marija. Po savaitės šaulių teatro vasaros sezono uždarymo proga trečią kartą vaidinama tragedija „Valkata.“ Teatro režisierius A. Likerauskas apžvelgia teatro veiklą. Per nepilnus keturis mėnesius patatytos 4 premjeros. Biržuose suvaidinta dešimt spektaklių, provincijoje – 4. A. Likerauskas teatro direkcijai ir artistams dėkoja už ištvermingą darbą ir pasišventimą. Jonas Mulokas, direkcijos vardu dėkodamas A. Likerauskui, sako, kad tik jo sumaningumu ir rūpestingumu galima džiaugtis tokia gražia teatro pažanga. Režisieriui įteikiama gėlių puokštė. Jam ir artistams publikos vardu dėkoja Biržų apskrities karo komendantas pulkininkas leitenantas Pranas Kaunas ir apskrities viršininkas Vladas Rozmanas. „Su džiaugsmu reikia konstatuoti, – rašo A.B. ( gal agronomas Albinas Binkis, nuo 1929 metų redagavęs „Biržų žinias“), – teatro pažanga, artistų ir direkcijos, o ypač režisieriaus rūpestingumas, ištvermingumas ir sumanumas, kurio dėka mes, biržiečiai, turime gražios progos pasidžiaugti jų darbais. Tikime, kad po poilsio, sekantį sezoną vėl džiaugsimės šio teatro darbais. (...) Režisierius, direkcija ir visi artistai pasižadėjo su dar didesniu įtempimu tęsti toliau pradėtąjį darbą. Laukiame.“ Šiauliuose. Vėliau Alytuje. Karinio orkestro kapelmeisteris Tačiau 1928 metų vasarą Apolinaras Likerauskas pakviečiamas dirbti Šiaulių mokytojų seminarijoje. Vos atvykęs į Šiaulius, ima rūpintis muzikos mokyklos steigimu. 1929 metais Šiaulių privačioje Apolinaro Likerausko muzikos mokykloje, kuri per ketverius metus išugdys ne vieną žymų muzikantą, mokosi 80 moksleivių. Tačiau mokyklą be valstybinių dotacijų išlaikyti sunku. 1933 metais mokykla uždaroma, o pats jos steigėjas pakviečiamas į Alytų vadovauti Didžiosios Lietuvos kunigaikštienės Birutės 2–ojo ulonų pulko orkestrui. „Būti karinio orkestro kapelmeisteriu, – vėliau prisimins tuos metus, – kiekvieno dirigento svajonė. Geras aprūpinimas ir didelės galimybės pasireikšti. Ulonų pulke buvo 29 etatiniai muzikantai ir vienuolika auklėtinių.“ Ulonų orkestras keturias dienas per savaitę grieždavo Alytaus parke, dažnai dalyvaudavo koncertuose per žymesnes šventes, jo vadovaujamas Alytaus šaulių choras Kauno Įgulos bažnyčioje giedojo Dubois oratoriją „Septyni Kristaus žodžiai.“ Žiemą paruošdavo klasikinės ir lengvosios muzikos programą vasarai. Alytuje jis buvo vertinamas kaip iškili asmenybė – talentingas pulko kapelmeisteris, renginių organizatorius, chorų dirigentas, švietėjas. 1940 metų birželį į Lietuvą įžygiuoja Rusijos Raudonoji armija. Ulonų pulkas gauna įsakymą ją sutikti draugiškai, orkestrui iškilmingai grojant maršus. Lietuvos kariuomenė pavadinama Liaudies kariuomene. Iš trijų kavalerijos pulkų suformuojamas vienas. Lieka husarų orkestras, dešimt muzikantų ir jų kapelmeisteris – Lietuvos rusas. Atleistas iš kariuomenės A. Likerauskas su šeima atvyksta į Panevėžį. Dėsto muziką Panevėžio gimnazijoje, moko dainavimo Panevėžio muzikos mokykloje, dirba vokiečių okupacijos metais įsteigtoje mokytojų seminarijoje. Įkuria Meno mylėtojų draugiją, suburia ansamblį, paskiriamas šio ansamblio vadovu. Areštas Panevėžyje. Žiaurūs tardymai 1945 metų spalio 12-osios dienos vakarą Panevėžio dramos teatre buvo surengtas liaudies ansamblio koncertas. Apolinas Likerauskas su žmona parėjo į namus po vidurnakčio. Namuose jų jau laukė. Tą naktį A. Likerauską areštavo sovietiniai saugumo pareigūnai. „Kitą naktį, – savo memuaruose rašo A. Likerauskas, – ligi ryto klausinėjo to paties: kaip ir kuo priešinausi tarybų valdžiai. Pasiteiravau, kuo gi esu kaltinamas, tada tardytojas paėmė iš bylos siaurą pailgą popierėlį, štai, sako, ir perskaitė skundą: vokiečių laikais mokiau savo chorą antitarybinių dainų. „Bet juk tais laikais dar nebuvo antitarybinių dainų“ – atsakiau. Tardymas vis tiek tęsėsi. (Tardė 7 valandas. Vėliau dukrai pasakos: „...mušė, smarkiai mušė, dukrele ...o žinai, dukrele, visai nesunku – užsimerkiu ir kad diriguoju Dainų šventėje... Skausmą reikia mokėt iškęsti...) Taip išvargau, kad pats pradėjau ieškot, kuo sudave apkaltint...“ Kaltinimus pateiks sovietų saugumo pareigūnai: „Pagal turimą medžiagą nustatyta, kad Apolinaras Likerauskas aktyviai veikė Panevėžio „LPS“ (Lietuvos partizanų sąjunga), mėgino užmegzti ryšius su Vilniaus organizacija, turėjo su ja betarpiškų ryšių, būdamas nusiteikęs prieš socialistinę SSRS santvarką, kovojo dėl nepriklausomos buržuazinės Lietuvos sukūrimo.“ 1946 metų vasarą išsiunčiamas etapu į Komijos autonominės respublikos Šiaurės Pečioros lagerius. Sutrinka sveikata, gydomas Abezės ligoninėje. Kiek sustiprėjęs jis jau vadovauja Pečioros lagerio statybininkų skyriaus pučiamųjų orkestrui. Kaltė neįrodyta. Skaudžios netektys 1947 metų pavasarį SSRS MGB Ypatingasis teismas nusprendžia, kad Apolinaro Likerausko „kaltė neįrodyta,“ bet jis vis tiek nubaudžiamas penkeriems metams „laisvos tremties“ kuriame nors Šiaurės Komijos rajone. Dirba meno saviveiklos vadovu ir rašo pareiškimus, kads paleistų iš tremties, galėtų grįžti į tėvynę. Atsakymai vis neigiami, o iš Lietuvos, Panevėžio, 1948 metų rugpjūtį jį pasiekia skaudi žinia, kad sovietiniai kareiviai nušovė jo vienintelį sūnų Apolinarą ir žmoną. Skaudžios negandos nesiliauja. 1949 metų kovo 25 dienos rytą į Sibirą „perkeliamos“ A. Likerausko dukros: dvidešimt trejų metų Aldona, šešiolikmetė Danutė, dvylikos Živilė, septynerių Aušrytė ir pusantrų metukų Aldonos sūnelis Algiukas. Tik po Stalino mirties A. Likerauskui bus leista apsigyventi kartu. Sujetiche jis įsteigs lietuvių tremtinių chorą ir jam vadovaus, o vėliau, apsistojęs Marių autonominės respublikos sostinėje Joškar Oloje, įsidarbins Filharmoninjoje vokalo pedagogu, rengs su solistais koncertines programas. Živilė dainuos Filharmonijos chore, o Aušrytė lankys muzikos mokyklos smuiko klasę. Vunderkndu vadinta Aušrytė per dvejus metus baigs muzikos mokyklą, o stodama į Vilniaus konservatoriją nustebins net profesorius. „Bus įžymybė! Lietuvos Paganinis!“ – pranašaus kompozitorius Konradas Kaveckas. Tačiau 1957 metų liepos 17 dieną netoli Palangos Aušrytė žus automobilio avarijoje. Apolinarą Likerauską oro banga per atsidariusias dureles išstums laukan, jis liks gulėti be sąmonės, sulaužytais šonkauliais. Paskutinieji dešimtmečiai Pasveikęs vėl iškeliaus į Sibirą. Šį kartą savo noru. Prie pat Mongolijos sienos. Toliau nuo netekties sielvarto. Trejus metus dirbs Altaisko miesto Muzikinio dramos teatro dirigentu. Išėjęs į pensiją, apsigyvens Druskininkuose. Steigs muzikos mokyklą, rūpinsis jos kadrais, tačiau jo, kaip buvusio politinio kalinio, muzikos mokyklos direktoriumi nepatvirtins. Išvyks į Kirgizijos sostinę Frunzę. Prisiglaus pas dukterį Danutę. Frunzėje (dabar Bičkekas) praleis dešimt metų. Vadovaus gausiam moksleivių chorui ir dombrų orkestrui, diriguos dainų šventėse. Sulaukęs 78 – erių, grįš į Druskininkus. Negavęs darbo muzikos mokykloje (vis dar nepatikimas kaip buvęs tremtinys), steigia veteranų chorą. 1977 metais vadovauja Vilniaus profsąjungų veteranų chorui. Persikėlęs gyventi į Antavilių senelių prieglaudą internatą, ten įsteigia aukštaitišką kaimo kapelą, rengia muzikos, literatūros vakarus, pats dainuoja, deklamuoja, organizuoja išvykas į teatrus, koncertus, rengia maldų valandėles, rašo atsiminimus (jais, paskelbtais Jūratės Vyliūtės ir Gailos Girdienės knygoje „Lietuviai ir muzika Sibire“ pasinaudota šiame rašinyje). Miršta 1984 metų vasario 5 dieną Antaviliuose. Ten ir palaidotas. Algirdas BUTKEVIČIUS Iš parengtos knygos „Biržų krašto siluetai“
Panevėžys jam buvo pažįstamas ir artimas iš seniau. Pabiržės valsčiaus Lapiškių dvare 1825 metų birželio 30 dieną gimęs Eliziejus, kaip ir tinka bajorų luomo atstovui, mokėsi Troškūnų bajorų mokykloje. 1840 metais, kuomet mokykla buvo perkelta į Panevėžį, šiame apskrities mieste apsigyveno ir penkiolikmetis Eliziejus. Jis kartu su savo bendraamžiu, taip pat mokslus Troškūnuose pradėjusiu būsimu 1863 metų sukilimo dalyviu, vadovausiančiu vienam E. Liutkevičiaus dalinio būriui poetu ir Sibiro tremtiniu Juliumi Anusavičiumi baigė Panevėžio apskrities bajorų gimnaziją. Neabejingas gamtos grožiui, tėvų dvarą Lapiškiuose puošiančiam parkui, laisvalaikiu mėgęs piešti dvidešimtmetis jaunuolis 1845 metais išvyko į Peterburgą ir iki 1853 metų studijavo tapybą ir kitus dailės mokslus Peterburgo Meno akademijoje. Studentai turėjo galimybę susipažinti ir su tais metais dar nauju ir neįprastu dalyku – fotografavimu. Peterburgo Dailės akademijos dailininkas Aleksandras Strausas turėjo įsteigęs fotografijos ateljė Vilniuje. Tikriausiai jo mokinys buvo ir E. Liutkevičius. Jį sudomino fotografijos menas (tuomet tai buvo vadinama amatu), todėl diplomuotas dailininkas, apsigyvenęs Panevėžyje, čia įkūrė savo fotografijos ateljė, tapo fotografijos pradininku Panevėžyje. Visi, rašę apie Eliziejų Liutkevičių tvirtina, kad fotografijos ateljė jam buvo patogu susitikti su žmonėmis, nusiteikusiais prieš caro valdžią. Kova prieš patvaldystę už tautų laisvę ir apsisprendimą jam buvo artima ir anksčiau. Dar 1848 metais Dailės akademijos studentas Eliziejus Liutkevičius ketino vykti į Vakarų Europą ir prisidėti prie revoliucinės kovos. Artimiesiems tuomet jį pavyko nuo to atkalbėti. * Eliziejaus Liutkevičiaus suorganizuotame sukilėlių būryje buvo apie 500 valstiečių, miestelėnų ir moksleivių. Žaliojoje girioje E. Liutkevičius toliau telkė vyrus kovai. Buvęs nepriklausomos Lietuvos Seimo pirmininkas, švietimo ministras Konstantinas Šakenis monografijoje „Vabalninkas ir jo apylinkė praeityje“ rašė, kad Eliziejus Liutkevičius, jodinėdamas po sodžius, kvietė visus rinktis į Kudgirio mišką „nusitvėrus tokį ginklą, kokį kas turi.“ Balandžio 26 dieną įvyko kautynės su majoro Chitrovo daliniu, kuris buvo priverstas pasitraukti. Po šių kautynių Zigmas Sierakauskas Eliziejų Liutkevičių paskyrė sukilėlių karinių pajėgų organizatoriumi, o Liutkevičius, jam perdavęs 300 savo ginkluotų vyrų ir 2500 rublių, liko Žaliojoje girioje. Liutkevičiaus būrys turėjo susijungti su Sierakausko rinktine prie Biržų, bet sukilėliams nepavyko prasiveržti pro carinės kariuomenės apsuptį. Po nesėkmingų mūšių Biržų girioje, prie Gudiškių ir Šniurkiškių kaimų, artėjo dramatiška sukilimo baigtis. Eliziejus Liutkevičius tapo Antano Mackevičiaus pavaduotoju. Jų būriuose buvo 800–1000 vyrų. Antano Mackevičiaus sukilėlių būriai patraukė į Žemaitiją. Liutkevičiaus vadovaujamas būrys, glaudęsis Žaliojoje girioje, ir toliau atkakliai kovojo. 1863 metų spalio mėnesį aukštas carinės kariuomenės viršininkas rašė, kad „Mackevičiaus ir Liutkevičiaus būriai veikia iki šiol ir valstiečiams įtaką turi“. Nors vilties kaskart buvo mažiau. Iš aplinkinių kaimų suvaryti valstiečiai Žaliojoje girioje iškirto keturias dešimties sieksnių pločio kvartalines linijas iš Puodžiūnų Karsakiškio link ir iš Margių į Darsiškius. Pro šias proskynas judrios, gerai ginkluotos kareivių kolonos galėjo lengvai sekti ir šaudyti bėgančius sukilėlius. Generalgubernatorius M. Muravjovas, vėliau už žiaurumą malšinant sukilimą Lietuvoje ir Baltarusijoje pramintas Muravjovu Koriku, gegužės 11 dieną paskelbė specialią instrukciją apie griežtą karinį politinį režimą, suteikė kariniams viršininkams teisę per 24 valandas žiauriai bausti prielankumu sukilėliams įtariamus žmones. Spalio pabaigoje generolas leitenantas Nikolajus Ganeckis, stengdamasis sunaikinti Eliziejaus Liutkevičiaus būrį, pagalbon pasitelkė rusų karinius dalinius net iš Zarasų. Atėjo 1863 metų lapkričio 11-oji. Sentikių seniūnas Prostoknišinas, susigundęs 100 rublių premija ir medaliu, pranešė papulkininkiui Karpovui, kur yra E. Liutkevičiaus sukilėlių būrio vyrai. Caro kariuomenė besiilsinčius vyrus, užkluptus netikėtos atakos, vijosi aštuonis varstus. Šiame mūšyje buvo mirtinai sužeistas Eliziejus Liutkevičius. Tas mūšis laikraštyje „Ruskij Invalid“ taip aprašytas: „Papulkininkis Karpovas su savo 4-ta caro šaulių bataliono kuopa ir 20 kazokų galutinai sumušė Panevėžio apskrityje Liutkevičiaus būrį. Iš 90 sukilėlių žuvo 56, tame skaičiuje pats Liutkevičius. Karo grobį sudaro 70 arklių, vėliava ir ginklai. Liutkevičius, vežant jį į Panevėžį, pakelyje miręs. Ypatingai smarkiai kovėsi 11 ponų, gindami savo vadą Liutkevičių“. Eliziejaus Liutkevičiaus palaikai buvo atvežti į Antašavą. Suvaryti žmonės turėjo atpažinti narsa garsėjantį sukilėlių vadą. Vėliau jo kūnas buvo nugabentas į Panevėžį, užkastas Smėlynės aikštėje, o kapas sutryptas kazokų arkliais. Šitaip žuvo Eliziejus Liutkevičius, tvirtinęs, kad pagrindinis šio sukilimo tikslas – ne tik iškovoti politinę nepriklausomybę, bet ir išvaduoti valstiečius iš baudžiavos, jiems nemokamai suteikti žemę. Tokios kalbos nepatiko kai kuriems dvarininkams. Jie jį skusdavo ne tik caro, bet ir sukilimo vadovybei, kaltindami, esą jis skaldo sukilimo jėgas, valstiečius nuteikia prieš dvarininkus. Eliziejus Liutkevičius rašė: „Pas mus, Lietuvoje, iš esmės šia klase negali remtis nei laisvė, nei tėvynė, nei pasisekimas, nei laiko dvasia. Todėl, mano manymu, Lietuvoje reikia kelti paprastą liaudį ir remtis šia bundančia arba iš dalies jau pabudusia liaudimi. ... Mums reikia kurti ateitį... Su vadinamąja aukštąja klase mums sunku rasti bendrą kalbą“. Prieš savaitę (1863 metų rugpjūčio 23 dieną) Kauno gubernijos bajorų ištikimybės carui visiems laikams raštą pasirašė Kauno gubernijos bajorijos vadas, Joniškėlio dvaro savininkas, gvardijos rotmistras Eustachijus Karpis. Žuvus E. Liutkevičiui, jo būrio daliniai, iki šiol veikę beveik savarankiškai, atkakliai kovėsi toliau. Po rugsėjo 27 dieną prie Daumėnų kaimo vykusio mūšio, kuriam vadovavo šiose kautynėse žuvęs E. Liutkevičiaus bendražygis Adomas Dinsmanas, vadovauti ėmė to paties būrio kovotojas valstietis Andrius Barisas. Lapkričio 13 dieną kautynėse prie Juodeišių kaimo žuvo 12 sukilėlių, tarp jų – ir Andrius Barisas. Už Bariso būrio sumušimą buvęs Pabiržės valsčiaus raštininkas Petras Jasinskas, vadovavęs Pabiržės kaimo sargybai, buvo apdovanotas sidabro medaliu „Už narsumą“. Vienam iš buvusio E. Liutkevičiaus būrio kovotojų susitelkusiam padaliniui vadovavo biržietis bajoras Juozapotas Ambraževičius, dar 1863 metų balandžio mėnesį įstojęs į Liutkevičiaus būrį. J. Ambraževičiaus būryje, kuris daugiausia laikėsi Panevėžio apskrities miškuose, buvo apie 60 sukilėlių. „Karinių veiksmų žurnale nurodoma, kad gruodžio 16 d. Ambraževičius buvęs sugautas , o jo vadovaujamo būrio žmonės išblaškyti bei išgaudyti“ – rašo istorikė Ona Maksimaitienė knygoje „Lietuvos sukilėlių kovos 1863–1864 m.“. Karo lauko teismas J. Ambraževičių nuteisė katorgos darbams. E. Liutkevičiaus būryje vadovavęs 25 sukilėlių padaliniui Juozas Narkevičius gruodžio 12 dieną buvo išduotas ir karo lauko teismo nuteistas 6 metams katorgos. Nedidelei E. Liutkevičiaus sukilėlių grupelei iki 1864 metų liepos mėnesio vadovavęs valstietis Juozas Mažeika buvo įsirengęs slėptuvę Žaliojoje girioje. Baudžiamiesiems rusų daliniams jo nesisekė sugauti, todėl karinė vadovybė, aplinkiniams valstiečiams įsakiusi jį sugauti, sukilėlio giminėms grasino ištrėmimu. Nenorėdamas pakenkti kaimynams ir giminėms, J. Mažeika liepos 7 dieną pasidavė pats, o jo vadovaujami sukilėliai išsiskirstė. Karo lauko teismas Panevėžyje jį buvo nuteisęs sušaudyti, tačiau vėliau Vilniaus karo apygardos viršininkas mirties nuosprendį pakeitė 10 metų katorgos darbais Sibiro tvirtovėse. Vienos iš paskutiniųjų sukilėlių ir rusų kariuomenės kautynių vyko 1864 metų rugsėjo 18 dieną netoli Pušaloto miestelio (Pasvalio rajonas) esančiame miške. Sukilėliams vadovavo buvęs E. Liutkevičiaus būrio padalinio viršininkas Ignas Grachovskis. Keturi į nelaisvę patekę sukilėliai, tarp jų ir Grachovskis, buvo sušaudyti Panevėžyje, kiti ištremti į katorgą, o visas jų turtas konfiskuotas Rusijos imperijos iždo naudai. * Už E. Liutkevičiaus dalyvavimą sukilime, jį numalšinus, nuo caro administracijos nukentėjo ir Eliziejaus brolis, Pačeriaukštės dvaro savininkas Hiliaras Feliksas Liutkevičius. 1853–1855 metais jis dirbo gydytoju grafo Jono Tiškevičiaus Biržų ir Salamiesčio dvaruose, paliko rusų, enkų ir lotynų kalbomis užrašus, kuriuose aprašė įdomesnius savo medicininės praktikos atvejus, pateikė įvairios statistikos apie tuomet Biržuose ir apylinkėse siautėjusią cholerą. Pasinaudodamas šiais savo užrašais jis parašė ir išspausdino straipsnį lietuvių kalbos ir mokslo veikėjo, etnografo, spaustuvininko ir leidėjo Adomo Honorio Kirkoro (1818–1886) redaguojamame literatūriniame žurnale „Teka Wilenska“ („Vilniaus aplankas“). Tyrinėjo gipso sluoksnius Biržų ir Pasvalio apylinkėse, su Eustachijumi Tiškevičiumi įsteigtam pirmajam Lietuvoje oficialiam muziejui, pavadintam Senienų muziejaus vardu, padovanojo savo rinkinius. Po sukilimo numalšinimo iš H. F. Liutkevičiaus buvo konfiskuotas ir parduotas Pačeriaukštės dvaras. Nedidelės sumos išmokėtos tik tiems, kurie nebuvo bausti už dalyvavimą sukilime. Nors tiesioginiuose mūšiuose ir nedalyvavęs, bet sukilimui pritaręs ir sukilėlius rėmęs Hiliaras Feliksas Liutkevičius buvo kalinamas Panevėžio kalėjime, o vėliau kartu su dviem sūnumis ištremtas į Rusiją, Simbirsko guberniją. Po poros metų jo žmona Felicija ir dukra Antanina Ona, aplankiusios tremtinius, prisimins, kad toji ilga ir sunki kelionė padariusi neišdildomo įspūdžio visam gyvenimui, o artimus žmones kankinantis gimtojo krašto ilgesys įdiegęs joms negęstančią laisvės ir savo krašto meilę. Jau vėliau Antaninos Onos Liutkevičiūtės-Povickienės dukros Felicija Bortkevičienė (1873–1945) ir Juzefa Okuličienė (1875–1935) tai įrodė savo darbais. Felicija, baigusi Vilniaus mergaičių gimnaziją, po istorijos bei prancūzų kalbos studijų privačiuose slaptuose Moravskos moterų kursuose Varšuvoje, išmokusi kalbėti ir rašyti lietuviškai, kartu su vyru Jonu Bortkevičiumi (1871–1909) dalyvavo Vilniaus lietuvių inteligentų slapto būrelio „Dvylika Vilniaus apaštalų“ veikloje, rūpinosi lietuvybės atgaivinimu ir stiprinimu, vaidino lietuviškuose vakaruose, gabeno į Vilnių, slėpė Šv. Mykolo bažnyčioje įrengtoje slėptuvėje ir platino draudžiamus lietuviškus leidinius („Varpą“, „Ūkininką“, „Naujienas“) ir knygas. F. Bortkevičienė įsteigė ir pirmininkavo „Žiburėlio“ draugijai, kuri rėmė gabius studentus ir rašytojus, pasirašinėjo kaip laikraščių „Lietuvos ūkininkas“ (jam leisti nepagailėjo visų savo santaupų) ir „Lietuvos žinios“ leidėja (už tai dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą rusų valdžios buvo kalinta keturis kartus), nuo Lietuvos valstiečių sąjungos buvo išrinkta į Steigiamąjį Seimą, iškelta kandidate į Lietuvos prezidentus. 1931–1932 metais redagavo žurnalą „Varpas“, o 1922–1936 metais dirbo „Lietuvos žinių“ atsakingąja redaktore. Vokiečių okupacijos metais gelbėjo nuo mirties žydus ir jų vaikus. Felicijos sesuo Juzefa nuo 1894 metų dalyvavo gabenant ir skirstant, slepiant nuo žandarų draudžiamą lietuvišką spaudą, buvo aktyvi 1905 metų gruodžio 4–5 dienomis vykusio Didžiojo Vilniaus Seimo dalyvė. Už šio Seimo nutarimų vykdymą ir priklausymą Lietuvos socialdemokratų partijai suimta, 1906–1910 metais laikoma Kauno, Ukmergės, Panevėžio ir Vilniaus kalėjimuose, po teismo dar pusę metų kalinta Vilniaus kalėjime. Išėjusi laisvėn, vėl įsiliejo į aktyvią visuomeninę veiklą: kaip Lietuvių Dailės draugijos aktyvistė rinko eksponatus šios draugijos parodoms. Po mirties palaidota šalia motinos Troškūnų miestelio (Anykščių rajonas) kapinėse. Vėliau čia buvo palaidota ir sesuo Felicija Bortkevičienė. Amžinam poilsiui čia atgulė trys Biržų krašto lietuvių bajorų Liutkevičių giminės moterys, kurioms buvo artimos ir brangios tėvo, senelio ir jo brolio, 1863 metų sukilėlio Eliziejaus Liutkevičiaus laisvės ir lietuvybės idėjos. 1865 metais Hilaro Felikso žmona Felicija Liutkevičienė kreipsis į aukščiausias institucijas, prašydama suteikti malonę ir perkelti sūnų Feliksą į vieną iš miestų, kuriame būtų aukštoji mokykla, kad sūnus galėtų mokytis. Ji rašys: „Būdama apsunkinta didelės šeimos, turėdama ribotų išteklių, labai sunkiai stengiausi duoti nors vienam sūnui Feliksui išsilavinimą: jis su pagyrimu baigė Mintaujos gimnaziją, tačiau susidarius nelaimingoms aplinkybėms, ant jo krito įtarimas didžiųjų šiuose kraštuose neramumų metu ir jis buvo ištremtas“. (Citata iš Vidos Žilinskienės straipsnio „Gyva istorija“ 2006 metų pirmajame „Šiaurietiškų atsivėrimų“ numeryje, – A.B.) Po dvejų metų Feliksui Liutkevičiui buvo leista persikelti į Varšuvą. Čia išgyvenęs 7 metus ir baigęs medicinos mokslus, 1874 metų sausio mėnesį grįžo į Lietuvą. Praėjus 130 metų (1993m.) aukščiausioje Žaliosios girios kalvoje, prie Stumbriškio, atidengtas panevėžiečio tautodailininko Jono Matulio sukurtas stogastulpis Eliziejui Liutkevičiui ir jo vyrams atminti. O dar vėliau jam ir kitiems sukilėliams skirtas paminklas buvo pastatytas ir Panevėžyje. Algirdas BUTKEVIČIUS Iš knygos „Biržų krašto siluetai“ Daugiau apie E. Liutkevičių: https://paneveziokrastas.pavb.lt/panevezio-sloves-aleja-zymiausieji-krastieciai/liutkevicius-eliziejus/ https://www.anykstenai.lt/asmenys/asm.php?id=1653
Lietuvoje Kaune Niemis du mėnesius tyrinėjo lietuvių liaudies dainas, kruopščiai susipažino su brolių Antano ir Jono Juškų dainų rinkiniais, sudarė dainų leksikos žodyną. Gavęs Helsinkio universiteto stipendiją trejiems metams, A. R. Niemis 1909 metų vasaros pabaigoje vėl Lietuvoje. Tačiau dainų rinkti iškeliauja tik kitų metų vasarą. Pasirenka Šiaurės Rytų Lietuvą. Rinktis šį kraštą paskatino Vilniuje, Lietuvių mokslo draugijos archyve, aptikti M. Slančiausko rinkiniai iš Šiaurinės Kauno gubernijos dalies. „Tame rinkinyje, – rašo A. R. Niemis, – savo nuostabai pastebėjau visai kitokias dainas, negu buvau matęs pas Juškevičių (A. Jušką – A. B.) – lakoniškas, trumpas, primityvias. Klausimas buvo išspręstas – ir aš nutariau patraukti į tuos pačius kraštus. Palydovu ir pagalbininku pasisiūlė iš Šimonių parapijos kilęs dailininkas, studentas I. Šlapelis, ir prieš Jonines, birželio 23 d. pagal naująjį kalendorių, išvykome į jo gimtąjį kraštą“. Tačiau ekspedicijos pradžia nebuvo sėkminga. Niemis neteko savo palydovo, nes Ignas Šlapelis netrukus įvykusiame naujokų sveikatos patikrinime buvo pripažintas tinkamu karinei tarnybai. Suomių mokslininkas bandė rinkti dainas, bet jo žodžiais „Šimonių parapijoje pasitaikė menkas dainų laimikis, o ir visi žmonės buvo užsiėmę vasaros darbais“. Šimonyse, neturėdamas ką veikti, išsiruošė dainų medžioklėn į tolimesnius kraštus. Traukiniu atvykęs į Panevėžį, pasisamdė vežiką ir nuvažiavo į Paistrio parapiją. Tačiau jauno ir veiklaus kunigo, poeto Jurgio Tilvyčio-Žalvarnio (jis yra kunigavęs ir Pabiržės parapijoje – A.B.) nerado. Klebonijoje sutikęs tik tris merginas, kurios dainuodamos daigstė ant grindų kilimus ir su juo, nepažįstamu, visai nenorėjusios bendrauti. Kitą dieną, užrašęs iš kaimo merginų keletą dainų, išvyksta į Pumpėnus, kur jį draugiškai sutinka apsišvietęs parapijos klebonas Juozapas Viksva ir jo pagalbininkas M. Jankevičius. Sužinojęs apie svečio atvykimo tikslą, padeda profesoriui užrašyti dainas, kurias padainavo iš bažnytkaimio pakraščio sukviestos kelios senos moterys. Dainų krašte Iš Pumpėnų A. R. Niemį klebonas J. Viksva palydi į savo gimtąją Kupreliškio parapiją pas girininką K. Švėgždą, vedusį klebono seserį, kuri gera dainininkė, nuoširdi lietuviškų liaudies dainų mėgėja. Ji pasikviečia į namus garsią Kupreliškio krašto dainininkę Veroniką Rudienę. Iš jos Niemis per dieną užrašo 40 dainų. Jis stebisi nepaprasta puikios dainininkės atmintimi. Vėliau rašys: „Iš laimikio galėjau spėti, jog dabar patekau į tikrą dainų kraštą“. Netrukus jis jau Kupiškyje. Kupiškėnais nenusivilia, nes bažnyčioje žmonės pilna krūtine gieda šventas giesmes, o kaimo nuošalėje aptinka gerą dainininkę ir iš jos vieną šventadienio vakarą užrašo daug senovinių dainų ir vestuvių papročių. Vabalninke, užsukęs pas kunigą Fabijoną Kemėšį, A. R. Niemis apsidžiaugia, kad čia ne mažiau dainingas kraštas kaip ir Kupreliškyje. Vabalninke jis praleis dvi savaites. Jas prisi-mins kaip įtempto darbo metą, kai pailsėti galėdavo tik naktį. Į pagalbą užrašinėti dainas F. Kemėšis pasiūlo Panevėžio realinės mokyklos moksleivį Kazį Žitkevičių (poetą Kazį Žitkų – Vincą Stonį, vėliau kunigą, Kauno kunigų seminarijos rektorių – A. B.) 1935 metais Kazys Žitkus „Tautosakos darbų“ žurnale, straipsnyje „Profesorius Niemis Vabalninke“, tą vasarą prisiminęs rašys, kad jam tekusi laimė suomių mokslininkui talkinti, prie kurio taip prisirišo, kad „norėjosi visą amžių su puikiuoju suomių profesoriumi likti. Pradžioje su profesoriumi pėsti aplankėme supančius Vabalninką kaimus ir pas žinomus dainininkus ir dainininkes laimėjome nemažai folkloro, vėliau su samdytu žirgu ir vežimu aplankėme net tolimas periferijas. Mėnesio laikotarpyje jaučiausi išklausęs gana platų folkloristikos kursą, o meilė liaudies dainai taip manyje įsaižiebė, kad aš dar tą pačią vasarą su pakilia nuotaika perskaičiau J. Basanavičiaus ir A. Juškevičiaus (Antano Juškos) surinktas dainas“. Pats Augustas Robertas Niemis prisimena iš Vabalninko „ėjęs į visas puses, ir visur laimikis buvęs kuo geriausias“. Atmintyje ypač užsilikęs lankymasis nuošaliame Svilių kaime. Čia senieji mokėjo daug dainų, o viena jauna mergaitė pirmą kartą atkreipė profesoriaus dėmesį į senas retas vaikų dainas. Sviliuose jis nusipirko senas kankles, kurias padovanojo Suomių literatūros draugijai. Iš Vabalninko atkeliavęs į Biržus A. R. Niemis apsidžiaugė „atvykęs, ko gero, į dar geresnį dainų kraštą“. Apsigyveno draugiškoje reformatų kunigo Povilo Jakubėno šeimoje. Tarp daugelio Biržų apylinkių dainininkių aptiko dvi talentingiausias, daugiausiai dainų mokančias: Marę Bernotienę ir Banę Kregždienę. Po dvi savaites trūkusio intensyvaus darbo išgirdo, kad už 24 varstų, Nemunėlio Radviliškio miestelyje, klebonas Adolfas Sabaliauskas taip pat renka dainas. Nusprendė važiuoti į Nemunėlį Radviliškį, susipažinti su A. Sabaliausko rinkiniais. Pasirinkęs Žalios Rūtos slapyvardį Adolfas Sabaliauskas, gimęs 1873 metų rugsėjo 3 dieną Krikščių kaimo ūkininko šeimoje, dainas iš namiškių ir gimtojo sodžiaus žmonių, o taip pat iš Savučiuose gyvenusio dėdės Mykolo Paliulio, kuris jį išmokęs ir skudučiuoti, pradėjo rinkti dar 1892 metais. Jas rinkti paskatino Antano Juškos dainų rinkiniai, kuriuos jis pradėjo skaityti mokydamasis antrame Kauno (tuomet vadinto Žemaičių) kunigų seminarijos kurse. Lietuvių kalbos profesorius Kazimieras Jaunius antro kurso klierikams per egzaminus davęs rašomąjį darbą, o temas leidęs pasirinkti patiems. „Aš, – vėliau prisimins A. Sabaliauskas, – daug medžiagos prisirinkęs iš Juškevičiaus (A. Juškos – A. B.) rinkinių, pasiskyriau temą „Rūta mūsų dainose“. Prof. Jaunius darbą įvertino užrašu „optime“ ( geriausiai). Paskui per kun. Tumo rankas rašinys pateko į „Apžvalgą“. Tai buvo mano pirmutinis spausdintas dalykas“. Ruošdamasis rašyti šį darbą Adolfas Sabaliauskas nustebo A. Juškos dainų rinkinyje šimtuose dainų užtikęs minimą rūtą. Tai nulėmė ne tik pirmojo rašinio temą, bet ir dvidešimtmečio autoriaus slapyvardžio pasirinkimą. Nors vėliau savo tekstus įvairiuose žurnaluose ir laikraščiuose pasirašydavo įvairiais slapyvardžiais, tačiau Žalia Rūta išliks žinomiausias Adolfo Sabaliausko slapyvardis. Išvykdamas kunigauti į Kuršą ( nes mokėjo latvių kalbą) A. Sabaliauskas jau turėjo surinkęs 134 dainas ir šimtus burtų, mįslių, priežodžių. 1907 metais perkeltas dirbti klebonu į N. Radviliškį (čia kunigaus iki 1915 metų) jis ženkliai padidins savo surinktų dainų rinkinius. Pats A. Sabaliauskas prisimena Nemunėlio Radviliškyje suradęs nepaprastą dainininkę Oną Smilgienę: „Nors jau buvo per 70 metų, bet turėjo gerą atmintį, labai muzikali ir galėjo atsiminti šimtus dainų. Dažniausiai rudens ilgais vakarais ateidavo ji į kleboniją, ir čia prie pianino mes ištisas valandas dainuodavom, ir aš užrašinėdavau. Ir ypač iš jos užrašiau ir supratau tą įdomią mūsų dainų rūšį, kuri vadinasi „giesmės“. Iš Smilgienės vienos užrašiau 403 dainas, o gaidų 180 ir 118 giesmių“ (sutartinių – A.B.). Bendraminčiai Įsimintinas ir suomiui profesoriui, ir nuošalaus miestelio klebonui tikriausiai turėjo būti pirmasis jų susitikimas, greitai peraugęs į dviejų bendraminčių bičiulystę. Jau vėliau straipsnyje „Tautosaka. Rinkimo istorija“ (iš suomių kalbos vertė Stasys Skrodenis) Augustas Robertas Niemis rašė: „Kokia laimė, kad tame pačiame Šiaurės Rytų krašte, kur keliavau 1910 metais, tautosaką rinko iš tų vietų kilęs Radviliškio klebonas A. Sabaliauskas, taip pat mėginęs užrašinėti ir dainų melodijas“. Pradėjęs tyrinėti A. Sabaliausko dainų rinkinius, Niemis pamatė, kad jų abiejų surinktos dainos nuostabiai panašios. „Apsilankymas Radvilliškyje, – rašė A. R. Niemis, – man pačiam buvo nepaprastai svarbus, nes dabar galėjau įsitikinti, jog šio krašto dainų turtai iš esmės buvo surinkti“. Tada profesoriui gimė mintis abiejų surinktus dainų rinkinius sujungti ir, gavus iš Suomijos paramą, paskelbti atskirame leidinyje. Bet profesoriaus kelionės po Biržų kraštą dar nesibaigia. Grįžęs į Biržus, iš Marės Bernotienės užrašo vieną retą vestuvinę dainą, o tuomet kartu su reformatų kunigo Noimano šeima vyksta į Papilį. Čia, padedant katalikų bažnyčios klebonui kunigui M. Prialgauskui, pasiseka užrašyti net šimtą dainų. „Tačiau jau atėjo ruduo, – rašė A. R. Niemis, – dienos sutrumpėjo, padažnėjo lietūs, keliai pasidarė nebeišvažiuojami. Skubėjau išvykti. Mano kelias ėjo pro Kupreliškį, kuriame dar ir šį kartą buvo kai kas laimėta. (...) Kur kas lengvesne širdimi, negu prieš du mėnesius išvykdamas iš Šimonių, grįžau atgal į juos rugsėjo 20 dieną, turėdamas savo portfelyje 1644 lietuvių liaudies dainas“. 1911 metų balandžio pradžioje profesorius A. R. Niemis vėl atvažiuoja į Nemunėlį Radviliškį. Kartu su A. Sabaliausku, vis pasitariant ir su dainininke Ona Smilgiene, rengia pirmą bendrą leidinį „Lietuvių dainos ir giesmės šiaurrytinėje Lietuvoje“. Paaiškėja, kad viename leidinio tome galės tilpti tik apie 1500 dainų. „Tad kelis šimtus suredaguotų dainų, – rašo A. R. Niemis ataskaitoje Helsinkio universitetui, – nors ir nenorom reikėjo išimti ir galop liko 1458 vienetai. Spausdinti nutarta vienoje Rygos knygų spaustuvėje ir pirmąją korektūrą skaitė klebonas Sabaliauskas“. Apie jį profesorius atsiliepia, kad „ klebonas Sabaliauskas lengva ranka suvienodino rašybą ir pataisė atsiradusius netikslumus, nes jis, gimęs ir užaugęs šio dainų krašto viduryje, gerai jaučia dainuojančių žmonių kalbą ir ją moka, bent jau savo gimtąją tarmę“. Liepos 17 dieną išvykęs iš Nemunėlio Radviliškio ir Rygoje, P. Hempelio spaustuvėje, suderinęs spausdinimo reikalus, A. R. Niemis iškeliauja į Vilnių, į metinį Lietuvių mokslo draugijos susirinkimą. 1912 metais išspausdintas bei Biržų krašto kunigo ir suomio profesoriaus parengtas dainų rinkinys, tautosakininko Ambraziejaus Jonyno teigimu, keliasdešimt metų buvęs „bene pagrindinis šaltinis daugiabalsėms liaudies dainoms pažinti“. Po metų suomių kalba išleidžiama A. R. Niemio knyga „Lietuvių liaudies dainų tyrinėjimai“. Ją į lietuvių kalbą išvers ir šeštajame „Mūsų tautosakos“ tome 1932 metais, jau po Niemio mirties, paskelbs A. Sabaliauskas. O Niemis rugpjūčio 1 dieną, gavęs iš Vilniaus gubernatoriaus leidžiamąjį raštą, keliauja į Dzūkiją. Kartu su kompozitoriumi Stasiu Šimkumi ir profesoriumi Eduardu Volteriu renka dainas Valkininkų, Merkinės, Marcinkonių ir kitose parapijose. Per du mėnesius užrašo apie 2000 dainų. Suomių mokslų akademija, finansavusi bendro Niemio ir Sabaliausko surinktų dainų rinkinio „Lietuvių dainos ir giemės šiaurrytinėje Lietuvoje“ leidybą, žada paramą ir leidžiant dzūkų dainas. Bet prasideda Pirmasis pasaulinis karas. Sumanymą išleisti dzūkų dainas tenka atidėti. Prie jo Niemis dar sugrįš 1931 metų pavasarį, kuomet Suomių mokslų akademijos Humanitarinių mokslų skyrius paskirs lėšų tokiam dainų rinkiniui parengti ir spausdinti. „Tą metų vasarą, – rašo prof. Stasys Skrodenis, – A. Sabaliauskas iš Helsinkio parsivežė tų dainų rankraščius, pasižadėjęs paruošti spaudai, tačiau rudenį profesorius mirė ir, atrodo, daugiau niekas to klausimo nebekėlė. Dzūkų dainos taip ir liko nepaskelbtos“. A. Sabaliauskas Helsinkyje Karas 1915 metų vasarą priverčia Adolfą Sabaliauską palikti Nemunėlį Radviliškį. Kartu su daugeliu savo parapijiečių šeimų patraukia į Latviją. Apsistoja Rygoje. Darbuojasi pabėgėliams nuo karo šelpti komitete. Lanko įvairiose Latvijos vietovėse apsigyvenusius lietuvius. Laiko šv. Mišias, klauso išpažinčių. Savo to meto įspūdžius vaizdžiai aprašo kelionių apybraižose, kurios išspausdintos net keliolikoje 1916 metų „Rygos garso“ numerių. Trumpam apsistoja Peterburge, o 1916 metų birželio pradžioje, pakviestas savo bičiulio Niemio, iškeliauja į Helsinkį. Patogiai įsikuria antrajame Niemio namų aukšte. Per porą metų puikiai išmoksta suomių kalbą. Patariant ir konsultuojant tikriausiai Suomijoje geriausiam „Kalevalos“ žinovui, išverčia šį suomių tautos epą į lietuvių kalbą. Nepamiršta ir savo originalios kūrybos. „Rygos garse“ išspausdinama keletas Helsinkyje jo parašytų eilėraščių. Parengia ir 1916 metais išspausdina dramos veikalus „Pančiai“ ir „Kada rožės žydžia“. Išverčia įdomų ir nuotaikingą suomių klasiko Alekso Kivio romaną „Septyni broliai“. (Jis bus išleistas tik 1950 metais, deja, nenurodant vertėjo pavardės. Ji atsiras tik po dešimties metų antrajame romano leidime. – A.B.) Rašo ir spausdina straipsnius ir savo įspūdžius apie Suomiją, jos mokyklas, švietimą, knygas, partijas, santykius su švedais ir kt. Padedant A. R. Niemiui, Suomių literatūros draugijos spaustuvėje 1916 metais išleidžiamas A. Sabaliausko parengtas lietuvių liaudies dainų ir instrumentinės muzikos rinkinys „Lietuvių dainų ir giesmių gaidos“. Ši knyga vertinama kaip visos lietuvių etnomuzikologijos šaltinis, iškilus sutartinių paminklas. Joje pratarmė, 150 sutartinių, 443 dainos ir 42 instrumentinės muzikos kūriniai, dainininkų sąrašas, o pabaigoje dailininko Adomo Varno piešti liaudiškos muzikos instrumentai ir muzikantai. Mylėjęs Lietuvą, jos dainas ir žmones Baigiasi karas. A. Sabaliauskas grįžta į Lietuvą. Porą metų kunigauja Pušalote. Vėliau apsistoja Kaune. Dviejų šviesių asmenybių bičiulystė tęsiasi. Kaip ir suomio mokslininko meilė Lietuvai ir jos žmonėms. Dar 1917 metais, gegužės 6 dieną, jis, siekdamas, kad suomiai į atvykusius lietuvius nežiūrėtų priešiškai, organizuoja Helsinkyje dviejų tautų draugystės ir suartėjimo šventę. Suomių literatūros draugija išleidžia šventės programą, lietuvių dainų rinkinėlį, o Niemis skaito pranešimą apie Lietuvą ir jos kultūrą, išverčia į suomių kalbą Dūmos deputato biržiečio Martyno Yčo sveikinimą šios šventės dalyviams. 1919 metais Lietuvos vyriausybė paprašo, kad A. R. Niemis paruoštų švietimo planą. Kartu su žmona ir sūnumi atvykęs į karo nuniokotą Kauną, Niemis per pusę metų parengia projektą „Medžiaga Lietuvos mokyklų reformai“. Jis išverčiamas į lietuvių kalbą. 1925 metais Suomijoje išspausdinama A. R. Niemio parašyta lietuvių literatūros istorija „Lietuvių literatūra“. Knyga sulaukia suomių mokslininkų susidomėjimo ir pripažinimo. Lietuvos ambasadorius Suomijoje rašytojas Jurgis Savickis rūpinosi, kad Švietimo ministerija išleistų knygą lietuviškai. Niemis buvo pasiryžęs papildyti ir pataisyti lietuviškąjį vertimą. Deja, J. Savickis atsakymo iš Švietimo ministerijos nesulaukė. O Lietuva Niemį įvertino. Dar 1911 metais jis išrinktas Lietuvių mokslo draugijos garbės nariu (šiai draugijai priklausė ir A. Sabaliauskas), 1923 metais Lietuvos universitetas jam suteikia garbės daktaro laipsnį, o 1928 metais apdovanojamas Gedimino ordinu. Atmintis Kūrybingo ir veiklaus mokslininko darbus nutraukia mirtis. Miršta A. R. Niemis 1931 metų spalio 28 dieną. Išsamų ir jautriai parašytą nekrologą „Prof. A.R.Niemi (Paminėti jo mirties dienai)“ parašo ir „Naujojoje Romuvoje“ (1931 m., Nr. 45) išspausdina kanauninkas A. Sabaliauskas – Žalia Rūta. Jis ir vėliau ne kartą įvairiomis progomis prisimins Niemį, jo nuopelnus lietuvių folkloristikai. „Reta taip, – rašė A. Sabaliauskas, – kad svetimas kilme ir kalba žmogus susigyvena su kita tauta, ją pamilsta ir per visą savo amžių jos likimu sielojas, jos ligomis serga, su ja liūsta, su ja džiaugias, kaip a. a. prof. Niemi buvo susigyvenęs su lietuvių tauta“. Lietuvių-suomių draugija, A. Sabaliausko ir kitų profesoriaus bičiulių paskatinta, nutaria ant Niemio ir mėnesiu anksčiau jo mirusios žmonos kapo pastatyti paminklą. Jo projektu rūpintis paveda Adolfui Sabaliauskui. Vienintelė sąlyga – kad tai būtų tradicinis lietuvių liaudies paminklas, o jame rastų vietą ypač Niemio mylėtas ir vertintas Rūpintojėlis. Surenkama 5000 litų. Projekto galutinį variantą parengia dailininkas Adolfas Valečka. Rūpintojėlio skulptūrą sukuria žymus lietuvių skulptorius Bronius Pundzius. Ilgokai trunka derinimas su Suomijos įstaigomis ir profesoriaus sūnumis. Koplytėlė su Rūpintojėliu pastatoma ant gulinčio kryžiaus kryžmos. 1933 metų lapkričio 12 dieną, dalyvaujant daugybei žymių žmonių, paminklas iškilmingai atidengiamas. Lietuvių-suomių draugijai ir Lietuvos rašytojų draugijai atstovavęs Adolfas Sabaliauskas savo kalboje prisimena bičiulį, kuris „meilę savo kraštui sujungė su meile kitai šaliai“. Lietuvių dėkingumą ir pagarbą simbolizuoja kryžiaus šonuose lietuvių ir suomių kalbomis užrašyti žodžiai: „Brangiam savo bičiuliui lietuvių tauta“. Algirdas BUTKEVIČIUS
1946–1948 metais, dirbdamas Panevėžio katedroje vikaru, kartu su katedros vargonininku Mykolu Karka suorganizavo jaunimo chorą. Jame giedojo apie 80 jaunų choristų iš įvairių Panevėžio mokyklų. Surengė katedroje koncertą, kuriame buvo giedamos ir jo sukurtos giesmės. Įsigijęs pianiną, išmoko juo groti įvairius kūrinius. Mokėsi harmonijos pas Panevėžio muzikos mokyklos dėstytoją kompozitorių Antaną Belazarą. Nuo 1950-ųjų beveik ketverius metus harmonijos studijas tęsė pas Panevėžio šv. Petro ir Povilo bažnyčios vargonininką, muziką profesionalą Antaną Virbicką, o persikėlęs į Uteną – pas Kaune gyvenusį muziką Algį Daunorą. „Kompozicijos mokslus baigiau 1958 m., – prisimena G. Šukys, – kada A. Daunoras, peržiūrėjęs mano sukurtus preliudus, pasakė, kad teorinių žinių man pakanka (aš taip nemanau), reikia daugiau rašyti, kad įgytum kompozicinę techniką. Taip ir pradėjau po truputį rašinėti.“ „Nemaniau, – yra sakęs bažnytinės muzikos kūrėjas, – kad mano kūrinius (vien dėl to, kad aš kunigas) galėtų kas nors atlikti. Todėl daugiausia rašiau tik tai, kas buvo reikalinga vargonininkams, parapijoms, paprasčiausiu stiliumi.“ Jau vėliau, 2002-aisiais, muzikologas Rolandas Aidukas rašys, kad G. Šukio kūryba nėra novatoriška ar moderni, ji atitinka religinės muzikos dvasią, nors liturginės muzikos reikalavimus dažnai pranoksta. Jo muzika kukli ir paprasta, lyriška ir melodinga, tarsi įkūnijanti krikščioniškuosius idealus – asketiškumą, nuolankumą, ramybę. Visą gyvenimą domėjęsis muzika, per keturis kunigavimo dešimtmečius (kunigavo Biržuose, Šeduvoje, Saločiuose, Kupiškyje, Utenoje, Daugailiuose, Zarasuose, Surdegyje, Dusetose) G. Šukys sukūrė daugiau kaip 200 giesmių. Daugelį jų paskelbė JAV privačiai leistuose 26-iuose „Akmenėlio giesmių“ sąsiuviniuose. (Norėdamas išvengti tuometinės sovietų valdžios persekiojimų, bažnytinius muzikinius kūrinius pasirašinėjo Akmenėlio slapyvardžiu – aut. past.) 1996–1997 metais savo lėšomis jis išleido iš šešių knygų susidedantį brandžiausių kūrinių rinkinį „Akmenėlio giesmės“. Kompozitorius yra parašęs ir stambesnės formos kūrinių vienam ar dviem balsams, mišriajam chorui ir vargonams, mišių, kantatų, preliudų. „Kristaus Rūpintojėlio“ mišios 1971 metais buvo išspausdintos JAV ir surengtame lietuviškų mišių konkurse laimėjo pirmą premiją. Sovietiniais metais bažnytinė muzika nebuvo leidžiama spausdinti, atlikti profesionalams ne bažnyčioje, todėl G. Šukio kūrinių partitūros kaupėsi rašomojo stalo stalčiuose, nes bažnytinė muzika tais karingojo ateizmo metais buvo slopinama. Kad kompozitoriaus muzika suskambėtų visa jėga, reikėjo profesionalių, pajėgių chorų, solistų, vargonininkų. Tuomet jo kūrinius nuoširdžiai propagavo taip pat iš Vabalninko krašto kilęs Biržų katalikų bažnyčios vargonininkas Antanas Strazdas. Tam pasitarnavo nuo 1972 metų Biržuose pradėtos rengti Giesmių šventės. Jose stengėsi dalyvauti ir visada chorui diriguodavo G. Šukys, šioms šventėms sukūręs specialiai keletą giesmių. „Kunigas G. Šukys, – yra rašęs šių Giesmių švenčių iniciatorius, šviesaus atminimo kunigas, Biržų dekanas Bronius Strazdas, – į šias šventes solo partijų atlikti pasikviesdavo iš Anykščių savo seserį Emiliją Petrokienę.“ 1989 metais kompozitoriaus bažnytiniais kūriniais susidomėjo Šiaulių kamerinio choro „Polifonija“ vadovas Sigitas Vaičiulionis. Jis parengė 5 kunigo kūrybos autorinius koncertus. „Polifonija“ G. Šukio kūrinius atliko ne tik Biržuose, Vabalninke (vabalninkiečiai pasakojo, kad Žolinės atlaidų dieną po Mišių, daugiau kaip keturiasdešimčiai „Polifonijos“ dainininkų giedant G. Šukio giesmes, buvo taip gražu ir gera, kad daug kas nesulaikęs džiaugsmo ašarų ) Vilniaus arkikatedroje, Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje, bet ir Italijoje, Švedijoje, Argentinoje, Brazilijoje, Lenkijoje, kitose šalyse. G. Šukio kūriniai skambėjo ir popiežiui Jonui Pauliui II aukojant Mišias Kryžių kalne. Bažnyčiose dažnai giedamos kompozitoriaus sukurtos Velykų („Vargonai, gauskit“, „Skamba varpai“, „Šaukia Velykų varpai“) ir Kalėdų („Šią naktį, šią ramią“) giesmės. Daugelis giesmių sukurta pagal Bernardo Brazdžionio, Stasio Ylos, Jono Vailionio, Marijos Katiliūtės-Lacrimos, paties G. Šukio ir kitų autorių žodžius. Mirė Gediminas Šukys Dusetose 2002 metų liepos 28 dieną. Palaidotas senosiose Utenos kapinėse šalia tėvų. Amžininkų prisiminimuose jis išliko kaip atidus, dėmesingas, nuoširdžiai bendravęs su parapijiečiais ir bažnyčios choristais, sakęs įspūdingus pamokslus. Ir šiandien jo muzika skamba bažnyčiose ir koncertų salėse. Algirdas BUTKEVIČIUS Iš knygos „Biržų krašto siluetai“ Skaitykite: https://www.anykstenai.lt/asmenys/asm.php?id=1211
Svečiuose pas dailininką 1981 metų žiemą lankiausi pas Vytautą Masiulį Prudelių kaime. Ilgai tą dieną kalbėjomės apie gyvenimą, kūrybą, tapytojo svajones ir artimiausius planus. Tuomet ir pabandžiau parašyti apie talentingą ir savitą menininką, kuriam dar buvo lemta gyventi ir kurti daugiau kaip 20 metų. Koks tada įsiminė Vytautas? Su švelniu, vos vos virpančiu šypsniu lūpose, nuoširdumu balse ir neskubant ištartuose žodžiuose, matyt, iš pačios prigimties atplaukusiu troškuliu kiekvieną darbą padaryti taip, kad jau geriau ir nepadarysi. Ir visai nesvarbu, koks tai darbas: ar iš sakų gintaru aprasojusių pušies rąstų vainikas po vainiko namo sienas „ budavoti“, krosnį mūryti, kad šiluma troboje laikytųsi ( galima iš plytų, galima ir iš koklių ), ar iš gipso puošniais karnizais ir rozetėmis sienas išdabinti, kad žmonėms būtų gražiau gyventi, ar raštų pynėmis ir ornamentais išmarginti dėžutę, ar pagaliau – sėdėti priešais spalvomis pražydusią drobę ir smulkiais, tiksliais teptuko potėpiais tobulinti tai, kas mano akimis jau visiškai išbaigta. Vytautas Masiulis viską moka. Dabar jis jau nebesėdi, o stovi viduryje jaukaus, šilto kambario baltais sniego vėpūtiniais apneštoje tėvų sodyboje, netoli garsaus senove ir neeiliniais žmonėmis Papilio miestelio, nes atėjo kad ir neprašytas, bet vistiek šioks toks svečias, kuris, kaip ir kiti, stebėsis kaimo nuošalumoje gimusiomis Vytauto drobėmis, klausinės apie pradžių pradžią, apie tai, kaip atsirado šitas keistas, nenumaldomas noras tapyti drobę po drobės, jaučiant didelę laimę, kad šitiek visokių darbų nudirbusios rankos, tiek mačiusios akys, nemaža skriaudų ir džiaugsmo pergyvenusi širdis perkelia į drobę prisiminimus, ištisus gimtosios žemės, iki šiol kasdien tebesvaiginančios savo gražumu ir netikėtu naujumu, vaizdus ir paveikslus.Tai kas, kad jau šeši dešimtmečiai Vytautas jos keliais ir takeliais vaikšto. Gyventų antra tiek – nepabostų skaidrūs vasaros rytmečiai, žalių miškų ūksmėje čiurlenantys upeliai, švedų karus menančio ąžuolo viršūnėje nutūpusio gandro kleketavimas. Pašaukimo pradžia Nelengva atsakyti, kur ta pradžių pradžia. Vytautui atrodė, kad ji visą laiką, lyg rusenanti kibirkštėlė, glūdėjo kažkur giliai ir vis laukė gaivaus vėjo, kuris turėjo įpūsti didelę, kaitrią ir malonią ugnį. Laukti reikėjo ilgai... Didžiuliu, neužmatomu, grėsmingai banguojančiu Atlanto vandenynu plaukė laivas. Ant denio, stipriai spausdamas motinos ranką, stovėjo penkiametis Vytukas. Žiūrėjo į viršum bangų besivartančias žuvėdras ir buvo laimingas, nes dar nesuprato ir nežinojo, kad, neradęs laimės Argentinoje, egzotiškame Buenos Aires mieste, neras jos ir tėvų žemėje, kiek paaugus reikės ganyti Papilio laukuose svetimus gyvulius, dar po kelerių metų – visa jėga užsigulus ant plūgo rankenų arti dirvoną, per dienas varyti platų, nuo rasos, o gal nuo išlieto prakaito saulėje žvilgantį pradalgį. Ir tik vienas, ryškus, iki šiol nepamirštas džiaugsmas kirbės krūtinėje, prisiminus piešimo pamokas Papilio pradinėje mokykloje. Kiti vaikai piešia sąsiuviniuose, o Vytautui mokytoja jau nebe pirmą kartą paduoda didelį, baltumu šviečiantį popieriaus lapą. Užgula tą lapą Vytautas, tylus ir drovus berniukas, ir pamiršta viską: klasės kampe kažko nepasidalijančius vaikus, ir net tai, kad jau visiškai arti pavasaris, po savaitės kitos prasikals pievose pirmoji gležnutė žolė, reikės atsisveikinti su mokykla, vėl susiieškoti daržinėlėje už grebėsto užkištą piemens botagą. Rodos, pati ranka, stipriai stipriai sugniaužusi pieštuką, greitai laksto baltu lapu ir dailiais lapeliais aplimpa baltakojo svyruoklio šakos, pasišokinėdamas nuvinguriuoja žydinčia pieva linksmas upeliūkštis, lenktyniaudami čirena padangėje vyturiai. Pakelia mokytoja prieš klasę Vytauto piešinį ir pasiima, nebe pirmą jau kartą, kad po kelių ar net keliolikos metų parodytų savo mokiniams ir pasakytų:“Štai kaip, vaikai, reikia piešti“. Tapyba turėjo palaukti Gal tada ir prasimušė pirmoji šaltinio versmė. Suraibuliavo saulėje skaidrūs vandenys ir vėl užgeso, nes, kaip pats Vytautas tada sakė, baigėsi mokykla – baigėsi ir piešimas. Kartėlį ir skriaudą jutau Vytauto žodžiuose. Ne, nemėgo jis dejuoti, neišsiduodavo, atrodė, visą laiką toks – santūrus, lėtas, nepažeidžiamas. Bet širdyje – giliai giliai – turėjo gludėti nuoskauda. Nes ne dėl abejingumo piešimui keliasdešimt metų pieštuko į rankas nepaėmė. Dar vaikystėje našlaičiu likusiam Vytautui pačiam viską užsidirbti reikėjo. Ir duonos kasdieninės kąsnį, ir drabužį, ir apavą. Ir karui viršum tėviškės beržų nusiritus teko dirbti ne tai, į ką širdis linko, nes augo vaikai, o Vytautas norėjo, kad jų vaikystė būtų kitokia, šviesi, laiminga, jie turėtų viską, apie ką Vytautas Masiulis tik svajoti galėjo. Todėl, sugrįžęs iš fronto, miškų ūkyje vežiku dirbo. Vasarą, žiemą su storiausiais rąstais ir malkomis galavosi, į miestą, o vėliau, kada mašinų atsirado, tik iš miško tankmės į pakraštį medieną arkliuku vežė, dar vėliau kuro kontoroje dirbo, o paskui bitininku. Latvijoje kultūros namus, parduotuvę, mechanines dirbtuves, gyvenamų namų pusę gatvės surentė. Ne tik surentė, bet, kaip sakoma, nuo pamatų iki rakto viską, kas reikia, padarė. Ir visur triūsė jėgų netaupydamas, nes ne vien dėl pinigo dirbo, o kad širdis darbu džiaugtųsi, gera būtų pačiam pažiūrėti ir ne gėda kitam parodyti. Tik prieš dešimtį metų, pajutęs, kad sveikata nebe ta, matyt, dėl sužeidimo Karpatuose 1945 metų pavasarį vis dažniau ėmė svaigti galva, lengvesnį darbą susirado: ėmė drožinėti suvenyrus, o paskui nusprendė, kad jau laikas įgyvendinti daug metų širdyje išnešiotą svajonę – atsisėdo vieną gražią dieną priešais švarų įrėmintos drobės stačiakampį. Nežinau, ar tą dieną lijo lietus, ar laukuose siautė pūga, maišėsi dangus su žeme, bet Vytautui tai buvo tikrai pati gražiausia diena. Stebinanti atmintis Daug davė Vytautui Masiuliui pragyventi metai, nes fenomenalia regimąja atmintimi buvo apdovanotas šis papilietis. Tai, ką matė, įsiminė su visomis smulkmenomis, tiksliausiai sugebėjo atkurti paveiksle ar piešinyje. Į atmintį įstrigo ne vien formos, bet ir spalvos. Todėl jam nebuvo tokie svarbūs eskizai ar etiudai. Svarbiausia – kuo daugiau pamatyti, įsiminti, kad regėti vaizdai atgytų, kada Vytautas visai ilgai dienai įsitaiso prie molberto ir neskubėdamas paliečia drobę ten, kur jam diktuoja pavydėtina atmintis ir tapytojo intuicija. Prisiminiau Biržų muziejuje surengtą Vytauto Masiulio personalinę tapybos darbų parodą. Ne vienas biržietis, o ir iš toliau į muziejų užklydęs dailės mylėtojas, gėrėjosi kruopščiai nutapytais peizažais. Ypač daug kam patiko beržynėlio pakraštys, pavasario skaidria žaluma šviečianti pievutė, miško laukyme skubantis upeliukas. Tolumoje, už saulės nušviestos pievos, vėl žaliuoja kuplios pušaitės, liekni berželiai. O už upelio ganosi tauriųjų elnių šeimynėlė. Šį peizažą, žavintį natūralaus gamtos grožio harmonija, Vytautas nutapė iš atminties. Gyveno jis netoli Neretos upelio, kuris sruveno Lietuvos ir Latvijos miškais. Iš tų vietų po daugelio metų atkeliavo į šį peizažą ir žalias, žiedais pamargintas pievutės kilimas, ir upeliukas, ir medžiai, ir žolėje sugulę beržų šešėliai. O taurieji elniai, kurių tada Lietuvoje ir Latvijoje dar nebuvo, atklydo į Vytauto paveikslą net iš tolimos Vengrijos, Balatono ežero apylinkių, kur Vytautui teko gyventi beveik metus. Dažnai jo prisiminimuose atgyja tų dienų paveikslai, kada kartu su kitais savo kaimo vaikinais buvo mobilizuotas į Sovietinę Armiją. Lietuvoje žmonės ruošėsi taikiam gyvenimui, o vaikinai vis ėjo į Vakarus, nes ten dar griaudė mūšių kanonada. Karo keliai vedė per Čekoslovakiją, Vengriją, Austriją, Vokietiją...Nuo bombardavimo nukentėjusi Viena, kurioje kas žingsnis – nuostabios, Vytautui niekur nematytos skulptūros, žaisminga Štrauso valsų muzika skambantys fontanai, įspūdingi rūmai. Paskui Balatonas. Gražuolis ežeras Vengrijoje, pakrantės nusėtos prabangiomis vilomis, vynuogynais žaliuojančios kalvos ir slėniai, lyg iš senųjų tapytojų drobių nužengusios ąžuolų ir akacijų giraitės. Pavasarį, kai pražysta akacijos, nuo kvapo net galva svaigsta. Ir visur pilna žvėrių: vaikšto išdidūs gražuoliai taurieji elniai, po ąžuolais gilėmis smaguriauja šernai, iš po kojų pabaidyti skuodžia kiškiai. Gėrėjosi Vytautas grakščiais ir išdidžiais elniais, matė juos geriančius tyrą šaltinių vandenį, tarsi iš rusvos spindinčios bronzos nulietos skulptūros sustingusius ąžuolų pavėsyje. Įsiminė visam gyvenimui. Savo krašto patriotas Bet užteks tų prisiminimų. Jau dvi valandos bus, kai sėdime su Vytautu prie apskrito, užtiesto balta staltiese stalo, ir šnekučiuojamės apie tai, kas jam brangiausia. Apie tapybą, žinoma. O ant nedidelio kambarėlio sienos du paveikslai. Masyvus cementinis kryžius, pastatytas Biržų girioje 1863 metais žuvusių sukilėlių atminimui. O kitoje drobėje – iš nelabai tolimų Kvetkų apylinkių Miškinės vienkiemio kilusio dailininko Petro Kalpoko tėviškė. Tvarkingas, lentelėmis apkaltas namas, viršum stogo lyg žalia bonia iškilusi kupli medžio viršūnė, priešais – įvairiaspalves žiedų galvutes kelia darželio gėlės. Kada prieš keletą metų buvau užsukęs į Miškinės vienkiemį, viskas lyg ir prasčiau atrodė. - Matai, – neskubėdamas sako Vytautas, – čia gal ir aš pats kiek pagražinau. Nupiešiau taip, kaip buvo anksčiau. Na, o dėl darželio, tai gėles juk galima pasodinti. Ir žolė kaskart keičiasi, ir medžiai kasmet kitokie, labiau suauga, ir debesys kas valandėlę kiti. Sugalvoju ir nupiešiu juos tokius, kokie man reikalingi. O daiktas, ar tai namas, ar paminklas, turi būti toks, koks yra. Žinau, širdyje Vytautas Masiulis didelis savo krašto patriotas. Ir kito didelio biržiečio dramaturgo ir režisieriaus Boriso Dauguviečio tėviškės peizažas žavi pavyzdingai sutvarkyta aplinka, nors sodybą dar tik ruošiamasi restauruoti. Poeto Kazio Jakubėno tėviškė, kurios jau nebėra, lyg kuklus papiliečio tapytojo Vytauto Masiulio paminklas žemiečiui poetui šviečia prieš keletą metų nutapytoje drobėje. Į šią paveikslų seriją gražiai įsilieja rašytojo Balio Sruogos gimtinė, Sandariškio ąžuolas, knygnešio Jurgio Bielinio sodyba ir kapas. Bus ir dar daugiau šitokių paveikslų, nes Vytautas nori įamžinti drobėse visus mūsų rajono kampelius, iš kurių kilo didelės ir gražios asmenybės. Kaip gimsta paveikslas Negreitai gimsta paveikslas. Stebisi Vytautas, kad yra tokių liaudies menininkų, kurie nutapo peizažą per aštuonias valandas. Jis mano, kad tai ne paveikslas, o tik eskizas. Turi praeiti trys paros, kol išdžiūsta vienas aliejinių dažų sluoksnis. O tokių sluoksnių būna keli. Dirba Vytautas ilgai, nes tvirtai įsitikinęs, kad tik dirbant daug ir atkakliai, nutapytas paveikslas palies žmogaus širdį. Tenka ne kartą taisyti, ieškoti pačios tinkamiausios kompozicijos, atspalvio, potėpio. Kaip atsisėda rytą priešais molbertą, taip ir prasėdi iki vakaro. Pakyla tik tada, kai pajunta įskaustant nugarą. Tuomet išeina į kiemą, pabėgioja, pasimankština ir vėl sėda prie darbo, kuris ne vienam iš šalies gali atrodyti ir lengvas, ir smagus. Taip nėra. Tapyba, jei tai sąžiningo, jaučiančio atsakomybę už savo darbą žmogaus užsiėmimas, jo džiaugsmas, pašaukimas, pagaliau gyvenimo prasmė – reikalauja didžiausių dvasinių ir fizinių jėgų įtampos. Todėl Vytautas Masiulis, dirbdamas kasdien, per mėnesį nutapo 2 – 3 paveikslus. Tiesa, ne visiems vienodai laiko prireikia. Jei peizažas sudėtingesnis, stambesnis, daugiau detalių ar žmonių figūrų priekiniame plane, tapyti tenka ilgiau. O geriausiai sekasi dirbti tapytojų seminaruose. Neaišku ir pačiam Vytautui, kodėl taip yra. Gal, kad suvažiuoja geriausi liaudies tapytojai. O tada nejučiomis apima ta gera ir sveika varžybų dvasia: nenusileisti pripažintiems meistrams, parodyti, kad ir mes ne iš kelmo spirti, kai ką sugebam. 1979 metų vasarą Nidoje per dvi savaites Vytautas nutapė 4 peizažus. Juose įkvėptai perteiktas gimtosios žemės grožis. Ypač įspūdingas dramatiška kylančio milžiniško audros debesio įtampa peizažas „Prieš audrą Neringoje“. Armėnijoje Grįždamas iš tapytojų seminaro Armėnijoje, Vytautas Masiulis parsivežė tik vieną paveikslą „Armėnijos peizažas“. Gyva Armėnija alsuoja rusvame kalnų kolorite, nedidelio kaimelio namukuose, per akmenuotą kalnų upelį permesto tilto arkoje, kruopščiai ištapytose činaros šakose. Tai tik atskiros detalės, visos kartu susiliejančios į darnią visumą: drobėje išnyra apibendrintas, o kartu labai konkretus ir tikras Armėnijos peizažas. Kartu su Vytautu viename kambaryje gyvenęs lietuvių tapytojų grupės vadovas, dailininkas Rimas Bičiūnas nuolat įtikinėjo, kad Vytautas neskubėtų, tapytų kaip įpratęs, jeigu nesuspės, baigs namuose. Vis ragino, kad daugiau pavažinėtų, pavaikščiotų po kalnus, prisikauptų įspūdžių, kurie vėliau, grįžus į Papilio pašonėje esančius Prudelius, duos pradžią naujiems paveikslams. Įspūdžių ir sumanymų Vytautui tikrai nestigo. Atsinešė iš kito kambario eskizus, šūsnį paties fotografuotų ir pasidarytų nuotraukų, spalvingus leidinius apie Gechardą, Garni, Eičmadziną, Sevaną, kitas Armėnijos įžymybes. Pasakojo apie kalnuose iškaltus iš akmens vienuolynus, nagingų akmentašių papuoštus skulptūromis ir ornamentais, prisiminė viršum Jerevano iškilusį Ararato kalną, vaišingus ir nuoširdžius armėnus. Toli nueina žmogus, jeigu jis talentingas ir darbštus. Ilgai net biržiečiai liaudies menininkai nežinojo, kad Vytautas Masiulis laisvalaikiu bando savo jėgas tapyboje. Niekas negalėjo įspėti, kad šitas kuklus ir nelabai šnekus papilietis 1977 metais taps pirmojo sąjunginio meno saviveiklos kūrybos festivalio laureatu, o 1980 metų vasarą jam bus įteiktas Jubiliejinės liaudies meno parodos laureato medalis. O kiek įvairių diplomų, garbės raštų buvo susikaupę Vytauto Masiulio namuose. Tai skatino dar atkakliau ieškoti tų grožio kibirkštėlių, kurios blyksi jo savito braižo paveiksluose. Tačiau Vytautas tikriausiai būtų taip atkakliai dirbęs net jeigu ir nebūtų tais metais tapęs vienu labiausiai žinomu Lietuvoje liaudies dailininku. Prasimušė iš ilgai gruodo kaustytos žemės šaltinis ir alma gaivi jo versmė, džiugindama visus tuos, kuriems graži mūsų žemė, brangus kuriantis, tėviškę mylintis žmogus. Algirdas BUTKEVIČIUS Iš knygos „Biržų krašto siluetai“ |
||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||
|
Biudžetinė įstaiga. Kęstučio g. 6, LT-41174 Biržai. Tel.: +370 644 68 335, el. paštas: birzai.muzika@gmail.com Duomenys apie įstaigą kaupiami Juridinių asmenų registre. Kodas 190547931 |
 |
||